vos pagalvojus...

2009 03 09

Vanago vyzdy įspaustas saulės paskutinis atokvėpis.
Iš padangių nerdamas, link speiguotų pakalnių maitina
Debesis savosiomis vizijomis. Tramdo save prisigretinęs
Prie grubaus veidrodinio šalčiu alsuojančio atspindžio.
Stebi... puikuojasi  savo spindinčia – aksomine mantija.
Vienintelis toks – nepaliestas žvilgsnio. Upeliūkščiais nugarma
Paskutinis žiemos karnavalas, o varnas atgauna savo tamsybę.
Sklendžia dangaus atspindy ežere, sparnu prabraukia meldus,
Tik jo akies pakraštėliuos paskutinė žiemos ugniavietė esti.

Kai pagalvoju, jei tik tai būtų nutikę kitu laiku
Ir kitoje vietoje, kai nereikėtų visais plaučiais,
Visa mimika ignoruoti vaizduotę.. Kai širdžiai
Pakanka lengvo tvinkčiojimo. Pamenu vasarą, kai
Nebūdavai šalia tomis paslaptingomis akimirkomis,
Sėdėdavau ir stebėdavau lietvamzdžių angelus,
Kurie pasakodavo neišsenkančias istorijas apie
Permainas. Lietingomis dienomis jie negalėdavo
Susivokti savo ašarų priežasties. Nes tai kas tikra,
Bet kokiu atveju paveikia mūsų gyvenimus, bei
Nesibaigiančius vidinius aerodromus, kur
Prisiglaudžia purpuriniai. Tai turi skaudinti, bent
Kartelį, kad taptumei stipresnis.
Žiemą nepastebėsi gyvenimo lietvamzdžiuose,
Nes jis persikelia į slapčiausias sielos kerteles
Kur, tik karts nuo karto užklysta kitų snaigės.




p. s. niekad nesigilinau į snaigės paslaptį – jos euforiją.
Turbūt, tiesiog nematydavau vienos, tik visumą, kai
Baigsis tikra žiema, metrašti, papasakosiu apie paskutiniąją
Užsilikusią ant blakstienų. Žiema niekur neišeina, kartais
Ji mus aplanko net vasaromis, kai pristingame jausmo.