Trys vario dūžiai

45
-------
      Nežiūrėjau į dangų. Po kojomis - irgi ne. Tai buvo nuotaika, kuomet žinai, kad reikia labai nedaug, jog suprastumei, kaip esmėje atrodo daiktai, kuriuos daug kartų matei, kartu su jais gyvenai ir neabejodamas tikėjai, kad juos įsimeni ir pažįsti. Dabar gi, atsisveikindamas su karieta, nešiojausi nuojautose subrandintą supratimą, kad ne visuomet reikėję pasikliauti regėjimais, įstrigusiais akyse, ir daiktų aiškumu, kuomet atrodė, kad jie sudėlioti vietose ir nereikalauja paaiškinimų, kodėl taip. 
      Man niekuomet nebuvo šovusi  galvoje mintis, kad karieta yra sukonstruota iš medžiagų, artimų dvasiai, kad Radijo karietos erdvių konstrukcijos yra labai panašios į Žmogaus dvasinę konstrukciją. Nesisavinu tokio supratimo autorystės, nes pirmiausia apie tai išgirdau iš mano galvoje transformuotų Vidinio eilučių. Buvo aišku, kad jos yra atplaiša didesnio kūrinio, tačiau man tiek užteko, kad ūmai stabtelėčiau, atitraukčiau akis nuo dangaus, nuo žemės ir atsiminčiau, jog nesvarbu, ar paisome ar ne, tačiau yra šalis, o tiksliau - yra būtis, kurios vardas SAVĘSPI.

                Žiūriu į erdvę, sunokinusią žvaigždynus,
                O iš tiesų tai tu, kaimyne,
                Tu, Žmogau,
                Man leidęs atsiremt
                Ir pažvalgyti po save...

      Būtent čia tos eilutės, apie kurias ką tik kalbėjau.
      Man nesmagu, kad šioje būtyje jaučiuosi aklokas ir, pavadinęs ją Savęspi šalimi, nesyk žadėjau ją geriau įžvalgyti, bet pažadai ir liko jais. Vienas kitas pasidairymas po ją, platesnių horizontų regėjimui ir supratimui neatvėrė. Įėjęs į Savęspi paprastai  pasijaučiu užmerktomis it kačiukas akimis jausdamas, kad reikia daugiau laiko, kad jos atsimerktų. Bet šį kartą jutau, kad pradedu suprasti, kaip reikia suvokti karietos erdves ir kokias matais jas matuoti. Man neuždrausta priekaištauti Dievui, kad, girdi, ne mano kaltė, kad  jis parinko netikusį karietos vežėją. O dabar belieka tik pripažinti, kad buvo taip kaip buvo...
      - Matyt, kad pripratęs kalbėti su savimi. Tai labai puiku! - pasakė Šventoji
        Jau pradedu užmiršti, kad dar neseniai ją priėmėme kaip knygą - segtuvą iš Ypatos rankų. Laiko irgi  jau pakako, kad bent pagalvočiau, jog gal Ypatos dovana reiškia gilesnę prasmę, bet dabar apie tai laiko galvoti tikrai nebuvo  – savijautoje greitai brendo  supratimas, kad karietos buvimo čia laikas išseko. Vadžias jos ims kitas vežėjas, o man su Vidiniu pasilieka paskutinis žmogaus gyvenimo tarpsnis - karšinčių dalia.
      - Sakai, puiku? Tai senatvės niurzgėjimas, Šventoji. O ar pripratęs? Na, nežinau. Atrodo, kad kažką mąstau ir tik tiek.
      - Kalbėjimai geriau, negu niūniavimai.
      - Ar aš ir niūniuoju?
      - Būna ir šitaip.
      - Ar tau, Šventoji, neatrodo, - netikėtai klausiau, - kad karietos erdvės sukurtos kaip žmogaus dvasios prototipai?     
      - Va apie ką tu, dzieduli! Bet argi naujiena? Kai kažko žmogus netenka, tuomet pradeda gailėtis. Tačiau Vidiniui ir  tau to daryti gal nereikėtų. Ypata gi sakė, kad Pasostės ir Giedrės erdves paliks. O gal ir dar kai ką. Ypata kartais sugeba būti kitoks, negu karietos  žmonės įpratę matyti.
      - Turbūt liūdi, kad jis tave padovanojo?
      - Nesmagu būti dovanojamai. O juo labiau, kai žmogų gerbi. Nepaisant kas atsitiko, pasilikau Ypatą gerbianti. Kita vertus žinau, kad jis mane padovanojo pagarbos vertiems žmonėms.
      - Tai komplimentas Vidiniui ir man?
      - Ne. Tai ne komplimentas.
      Tuomet pamatėme, kai iš karietos išėjo Vidinis ir, iš makšties ištraukęs špagą, pradėjo ja mosuoti aukščiau galvos. Matyt, taip norėjęs nusikratyti pertekliumi susikaupusios energijos, bet tokios pratybos užtruko neilgai. Nelauktai kranktelėjo  varnas ir tik dabar pamatėme, kad jis nutūpęs aukščiau karietos vėliavos ant ją laikančio stiebo viršūnės.
      - Šklėrius, - pažino Ypata.
      Varnas dar kartą kranktelėjo ir tuomet iš karietos pabiro visas jos ekipažas. 

      Šklėrius ir anksčiau pasirodydavo Karlonų apleistoje sodyboje, nusileisdamas dažniausia ant namo kraigo. Karietos žmonės jį pažino ir džiaugdavosi pamatę. Ir dabar:
      - Labas, Šklėriau! Kur užtrukęs buvai? – laimingas buvo Tomas. -Kokią žinią  mums neši? - klausė.
      -Tomai, ar negalėtumei dar garsiau? - užsidėjo ausis rankų delnais ponia Citata.
      - Argi nuostabu, kad negirdi? Ne jaunystė. Du amželiai po varnulio sparnais praskristi, - smagiai pasijuto Dūdorius, vis sergėdamasis nepasimesti nuo Astės.
      - Iš kur žinai?
      - Jis gi Dūdorius. Jam reikia žinoti. Todėl ir žino, - pasakė Astė.
      - Ir aš žinau, - netikėtai prisipažino Šventoji iš po mano pažasties.
      - Tu?
      - Taip, taip, dzieduli. Žinau, nes skaičiau, kaip knygoje parašyta.
      Tuo kartu Šklėrius pakėlė sparnus, šoktelėjo ir, modamas jais. perskrido ant namo kraigo. Supratau, kad Šklėrių girios paukštis, jos sargas, atskrido atsisveikinti  su karieta ir palinkėti jai gerų kelių. Akys apšlapo, krūtinę sudirgino graudulys ir, žiūrėdamas į varną, mintyse prašau jo, kad  suprastų, kodėl užspringęs ir nesakau jam nė žodelio. Net nepamačiau, kai Ypata nuėjo į karietos vėliavos pakėlimo- nuleidimo aukštelę ir iš ten pasigirdo trys jau senokai girdėti vario dūžiai.

(Iš „Laikas atsiminti“)