ne(pa)vadintas

kartais įsikalbu kad tave pažįstu
kai aprimsta lėliukės akių
užgultos dulkino miego

iškvėpuotos linijos į nugaros trapeciją
ataušta bėgant metams rodyklėms
pametant sekundes sustojus griūvant
sienai ir perėjus į kitą taip norėtą
pusę ir rodos žingsniai dūsta išsikvepia
blauzdikauliai sulinksta tarsi pirštai
seno miesto valkatos vis einančio
atgal sekundė po sekundės

nesuprantu nei žodžių nei aliteracijų
viskas tarp skliaustelių vysta tarp
taškų pirštus sudėjai tarsi maldai

vos nusisukus trupa lūpos tarytum
nuo ikonos byra dažas kobalto
smiltim vėjas piešia tavo veidą kai
naktim išvaikštai savo celes kai žiūriu
į pilnatį užsidega akių skliautai retai
tave mačiau kai nusileisdavo dulksna
sukepusiais pelekais gulintis tarytum
žiaunos gauno orą traukia miego pelenus
į kūną

ir vėl įsikalbu kad nesapnuoju
vėjai tyliai šnabžda - tu man gumulu
gerklėj gulėjai dabar virtai
testamentu