senos šeimo sistorija. beldimasis

2009 03 08 (2)

Tavosios blausios rugienos,
Kaip šešėlis, kaip aidas tamsos,
Kurių akys seka mane iš paskos.
Kai nereikia pamiršti pamiršta
Savo skausmą kol kas neištirtą,
Jei bent truputį snaigės dar drimba,
Kad ir juodos ant tavo akių,
Ten šešėliai bekraščiai nurimsta,
Nusėda ir būna baugu.
Jei mėnesiena dar tviska,
O tu su menku rūbeliu išsėlini
Į tykančią pūgą žinok nepareisi,
Nes tavo trobelę rytas paslėps.
Kai karvių pianas sugižęs ir
Noris, tik spirt nevalingai į viedrą,
Kuriame, tik ledas surado sau vietą,
Bet reikia maitinti vaikus.
Jie po sniegu ten knibžda sušalę
Ir guodžias šilta arbata,
Kurią vasarą rinko ten avietynėj
Su savo mylima senele.
Prisimena jos veidą raukšlėtą
Mat mirė žiemos pradžioje,
Kaip pasakas sekdavo tyliai
Tada ten dar buvo jauku,
O dabar motulės telaukia
Ir jau pasakų girios išsemtos.
Jų tėtis už namo ant pelkės
Eketę gręžia tylus gal namo
Kokią žuvį partems pagaliau
Šeima bus soti, jeigu ruošiesi dangų
Nurungti ir pabust šiltai patale
Tau dar reiks pasistengti gyventi
Ir neverkt, jog sunku.

Juk pavasari sbelsis...