Tik draugai..? (1s) (1d)

Jei gerai pamenu, į Grendeilą atsikėlėme gyventi prieš dešimt metų, kai man buvo penkeri. Mama taip ir nepaaiškino dėl ko turėjome išsikelti, o aš nenorėjau, labai nenorėjau. Turėjau čia keletą draugų, netgi panelę. [Kokia gali būti panelė kai mes darželinukai?]  O ir aplinkiniai buvo su manim apsipratę. Tačiau niekas manęs neklausė noriu ar ne, reikėjo kraustytis ir taškas. O beto, kas klausytų penkiamečio vaiko sąpalionių?
Dabar man patinka čia gyventi. Gerai tai, kad nėra to miesto triukšmo, o ir oras čia žymiai gaivesnis. Giliau įkvėpus per kūną nuvilnyja jaukių šiurpuliukų banga. Beto, bet kada galiu nueiti į mišką, pasigrožėti gamta ar ežeru. [Niekad neinu.] Net žmonės čia kitokie. Pamenu, pirmąją dieną kai čia atsikėlėme, mūsų naujoji kaimynė, ponia Sermet, iškepė mums sausainių. [Kurie nebuvo itin skanūs.] Tai labai nudžiugino mane ir mamą. Bet, deja, viskas kas gera, kažkada turi baigtis...
Jau pirmąjį rugsėjį atsliūkino pirma klasė. Visiškai nenorėjau į mokyklą. Kaip visada niekas nepaisė mano norų. [Kaip neįtikėtina...] Niekada nemėgau vietų kuriose yra daug žmonių, o mokykla tikriausiai paskutinė vieta žemėje į kurią eičiau norėdamas nuo to išsisukti.
Labai stengiausi pritapti prie savo klasės, tačiau tai man nekaip sekėsi. [Visiškai nesisekė.] Jau po kelių savaičių tapau klasės atstumtuoju, o greitai ir visos mokyklos pajuokų objektu.
Šeštoje klasėje mano gyvenimas žymiai pagerėjo. Susidraugavau su viena iš savo klasiokių. Keista, nes visą šį laiką buvome didžiausi priešai, o dabar..? Net negalėčiau pasakyti kada šitaip susibendravome. Galbūt tai įvyko taip palengva, kad aš net nepastebėjau kada? Nežinau. Kad ir kaip ten būtų, dabar esame neišskiriami. Per visas pamokas sėdime kartu. Per pertraukas visuomet irgi būname kartu. [Dažniausiai susikibę už rankų.] Po pamokų taipogi stengiamės kuo daugiau laiko praleisti drauge. Visus darbus, viską darome kartu. Dažnai, netgi galvojame vienodai. Ji vienintelė, kuri padėjo man išgyventi sunkiausią mano gyvenimo laikotarpį, kai supratau, kad mane traukia vaikinai. Kai su tuo susitaikiau, pradėjome aptarinėti visus mokyklos vaikinus.
-Pažiūrėk, koks gražuolis praėjo... -sakydavau.
-Ne... Man jo plaukai nepatinka, bet užtat šitas koks ledinis. Pažiūrėk koks užpakaliukas... -atsakydavo ji, rodydama į vaikiną žvilgsniu.
-Mmm... Bet vistiek už Luką gražesnių nėra...
-Edi, gal jau baik? Tai darosi apgailėtina...
Lukas... Vienas iš populiariausių mokyklos vaikinų. Mėlynakis, blondinas, sportiškas, gražus... [Bet ne itin protingas... O gal?] Keičiantis panelės kartą per savaitę. [Turbūt keičia dažniau nei apatinius...] Net nežinau, kodėl jis man taip patinka.
Buvau įpratęs prie šios rutinos. Aš juo žaviuosi, o jis apie tai nieko nežino. Maniau, kad taip ir iššvaistysiu savo metus mokykloje jam. Viskas buvo labai gerai, kol jis nepradėjo kabinti Gabrielės, mano geriausios draugės...