Fantasmagorija

Šaltis mėgsta kandžiotis ir gnaibytis kaip šuniukas. Negaliu skųstis, nes tik jis visada šalia manęs, dosniai dovanoja savo dėmesį. Jis kanda, tačiau su meile ir rūpestingai. Visgi ir jam trūksta jaukumo, intymumo. O  aš raukausi, nors ir kaip meiliai kandžioja. Pagaliau  nustoju raukytis ir nusišypsau, nes šaltis dovanoja man snaigių šokį. O  josios kaip drugiai, gyvendamos itin trumpai niekur neskuba, o sukdamosios ratu grakščiai ir su vangiu judesiu leidžiasi man ant nosies ir  miršta, taip paprastai ir tikrai žemiškai kaip miršta visi, be jokių ceremonijų. Mirties akivaizdoje dingsta visas mūsų nežemiškumas ir  pasipūtimas. Telieka tik nuolankus pripažinimas, kad nieko aukštesnio už  gamtos viešpatavimą nėra. Pakeliu savo paraudusias plaštakas ir įdėmiai įsispitriju.
Jas varsto nematomi žiemos durklai, bet man jau vis vien. Pajamu saujelę mirusių snaigių ir papučiu į viršų, norėdama jas prikelti. Bet atgimsta jos jau nebe snaigėm, grakščiom ir paslaptingom būtybėm, o deformuotais sniego gabaliukais be jokios aiškios formos ar išskirtinumo. Ir čia gamta žaidžia kaip panorėdama su savo paslaptingumu ir akį rėžiančiu, atgrasiu realumu. Prisimenu savo mėgiamiausią pasaką apie Ledo Karalienę, Kajų ir Gerdą. Viskas taip balta ir tobula - pasaulis be maliarijos, pasaulis be purvo, pasaulis be jausmų. Ne žmonių pasaulis, o pasakų ir snaigių. Aplinka, kurioje norėčiau gyventi AŠ. Turėčiau baltą arklį, o gal ponį – nesvarbu, ledo roges ir varveklių vargonus. Gėlių nepasigesčiau, jų apstu ten, ant langų. Šerkšno meniškos išdaigos. Puolu ant sniego ir darau angelą, drabstydama sniegą į visas puses, kol vėjo kaukimas tampa  dangaus  muzika ir jau nebeatskiriu kur realybė, o kur mano vaizduotės  išdaigos.