atsikvepia tvanu pasaulio

2009 03 05

Vidaus jūra nerimsta
Ant kopų bangos
Jau neliko šviesos,
Tik nuogumas padangių.
Kaip suvirškini laiką,
Kuris teka per greit į dausas,
Kaip nutrinti šešėlį nuo grindinio,
Kuris nesiklauso nakties ir
Išlenda dieną pasiaust.



Naktinis dangus užsivelka maršką mėnulio,
Tai pižama blausi, kuri nusidriekia laike.
Aš stumdau šachmatus tamsoj ir galvoju
Gal laikas jau liautis kankinus save? Gal
Laikas pradėti gyventi? Pastumiu figūrėlę
Smiliu. Strikteli bokštą, o naktie – tu geriausia
Varžovė. Kai karšta perdėm kambary pasidaro
Aš atveriu langus į jūrą, jei gyvenčiau kur supasi
Bangos į kopas pasklisčiau kasnakt. O dabar tiktai
Miestas nerimsta ir žarstosi gatvių triukšmu,
Tik kartais sutrinka, sustoja, kai debesys bados
Švinu, kai laikrodžiai pradeda tirpti ir nukąra
Nuo rankų straubliu Salvadoro. Mes nejaučiam
Slegiančio oro ir jausmo gilaus kaip bedugnė,
Kai taip norisi bėgti ne gatvėm – daina, per
Užmigusį mišką nedrąsiai. Dar per tavo padangę,
Per tavo sapnus išeiti į nerandamą kelią, kur
Pritvinkę debesys tiršto raudonio, atsidūsta
Pasaulio tvanu.
Ištrinu... pilką nuregztą pasaulį, pridedu lašą
Jausmų, įsilieju visa jėga į paveikslą, kur tūnosi
Kol rasiu tave. Su žiburiu kambario dvasios,
Į kurį nukeliauti sunku sėdėsiu traukdamas iš
skrynios pasakas vasaros. Ne tavęs apdulkėjusi knyga,
Ne tavęs aš ilgiuos,
Kuri veda paguost nusiminus. Argi skaito nusilpusios akys?
Argi nori įsileist į save?