Gaila

Savi suvaldītė īr be gala sunkē –
A po krīžio golkės, a so velnio diekės.
Mon par sava omžio nē retā, nē tonkē –
Teka gėlėi skėistė ne sapnūs, vo griekus.

Už tuorā kaimīns tuoks jouds ė smailos kuities
Ė akim kāp šniūrās liuob muni sosoktė –
Ēsio karvės mėlžtė aš i sava kūtė,
Ons veizies tēp meilē, ka gali pasiostė.

Nē, uns ne už karta, tēp po biški šliaužė
Ė par mona kolšis retkartēs pašiūluos,
Žėnuomās, tīliausē, nikumet nelaužies,
Nikumet nestėngies grētā trauktė siūla.

Vo tas mona liurbis, vyro jau vadėnams,
Nier ni vėina karta dogna mon patrīnės –
Vėsumet išalkus, jē ė bus vaidėnėms,
Tēp tiktā unt jouka – pasokelės grīnas.

No ė tuos kaimīna akis must sugundė,
Ė pati kāp ouga jau bovau prisėrpus –
Daržinie ont šėina pasėmetė skronda,
Vedo tarsi žvakė uždegta sutėrpuov.

No ė tuokė gierė nebovau aš jautus –
Ė dongou pas Dieva jau geriau nebrasio –
Gerā, ka pasaulie ne vėsė apkiautė,
Ė nebėjė eitė par kaimīnės brasta.

Paskou mona laimė i vargus pavėrta –
Augėnau sūnieli tomsi ė zajuka.
Tiktā mona liepšis bolvė tou nevėrta,
Valgė be mėnkiausė liūdesė ė struoka.

Ė dabā senatvie negailious ni laša,
Ka vėskuo patīriau sava luocno kailio,
Mona poikės dėinas valgītė nepraša,
Ka anuos praējė, mon baisiausē gaila.