Gyvenimo burtuos (juodraštis)

Kasdien braidau po gyvenimą,
Kol paukštelis prišaukia lietų.
Norėčiau sulaikiusi nerimą
Po lietum visą amžių stovėti.
Nulašėti norėčiau nuo stogo
Ar nuo kalno upe nusiristi...
Negalvokit tiktai nieko blogo
Naktį sapnas vedžiojo jaunystę
Už laibutės mergaitiškos rankos.
Supratau, pajutau nenukrisiu
Lietumi į žaliuojančią lanką,
Nes kuproja į nuokalnę laikas
Ir tą sapną į miglą suvysto,
Atminty įsirangiusią blankiai.
O širdis jau rauda užrūdijus
Kas kartą primena... varge:
Nei žaizdų, nei paguodos lelijų...
Tik juokdario šypsena slenka
Lyg fakyrui risnojant žarijom
Tuo gyvenimu, mago sukurtu.
Nešykštėk pragaištingas laike,
Savo vergei likimo burtų:
Ir nuo stogo šiltai nulašėti,
Ir upe nuo kalno pabėgti...
Nerimstu įsibridus virpėti
Į vaidmenį sau susikurtą.

2009