Angelui sargui

Įsisupęs į paltą juodą
Tu prisėdi ant lovos krašto
Ir sakai „Tau nereik paguodos
Tu pamilt turi savo naštą“

Suvirpėjus tylai už lango
Pamatau, kad ir tu pavargai
Papilkėję sparnai susiglamžę
Nudėvėti palto skvernai

Man pagailsta sudiržusių rankų
Šaltį vakaro tiek kart baidei
Nuo manęs ir maldų neišsenkančių
Tiek daug sykių pečius man glėbei

Nemiegojai kartu naktimis
Kai vėl gęstantis šaltas ruduo
Klupinėjo gatve su manim
Tu ėjai iš paskos tarsi šuo

Magdalena pavirtus bandžiau
Savo skausmą it kūną parduot
Tu sparnais dangstei, kai blaškiaus
Vengdama akmenų krušos

Jie prakirto kaktą ir tau
Ant peties dedu galvą ir mąžta
Mano baimė, kurią supratau
Eikš, pamokyk pamilt savo naštą