Neik su velniu obuoliauti

(Iš ciklo apie raganas)

Mėnuo sodą pasodino,
Saulė obelis augino,
Žvaigždės tarp šakų žalių
Prikabino obuolių.

Slinko naktys, bėgo dienos,
Linko obelys kasdieną,
Obuoliukai obuoliai
Žaidžia tarp šakų žvaliai.

Kad būt obuoliai rinktiniai,
Patys šoktų į pintinę,
Žvirbliai, zyles paryčiais
Kirmėliavo atidžiai.

Šypsosi geltonai svėrės,
Tarp šakelių tarpsta gėris.
Džiaugias sodas, gera bus
Pavaišint visus draugus!

Kai audra už lango kliokė,
Piktos jėgos susimokė,
Ragana su velniu eis
Paskanauti obuoliais.

Maišą pasiėmę didį,
Sodan jie abu nubrido.
Blaškos šakos obelų,
Neduos blogiui obuolių.

Velnias laiko ilgą kartį,
Bando senąją įkelti
Obelin, kad nuo šakų
Priraškytų obuolių.

Ragana per liūtį skina,
Juočkis krauna į pintinę,
Pilnas maišas didelių
Raudonžandžių obuolių.

Skeltanagis, stvėręs maišą,
Vienas tamsoje pragaišo,
Obely raganė dar.
Kaip išlipti jai dabar?

Šakos lūžta, senę plaka,
Taikosi išdurti akį,
Spurda ragana piktai,
Kad pakibo per aukštai.

Šakos stipriai laiko senę,
Kad tik nenukristų žemėn.
Kai aušra rytuos pražys,
Tegul vagį pamatys.

Lekia varna iš pat ryto.   
Kas ten sode nematytas,
Susivėlęs ir baisus,
Į kaliausę panašus?

Stebisi pakirdę paukščiai,
Ragana pakibus aukšty,
Kabarojas tarp šakų,
Rėkia, net klausyt klaiku.

Išvadavę laumę seną,
Paukščiai ją pastatė žemėn.
Dar, išbarę ne juokais,
Šluotą duos ir jau paleis:

- Neik su velniu obuoliauti,
Gali galą šitaip gauti!
Lenkia šaką obelis:
- Še, tau mano obuolys.

Sėsk ant šluotos ir keliauk,
Su velniais nebedraugauk!
Gėda senei ir baisu,
Raudonuok čia prie visų!

Juokias žvirbliai susispietę:
- Obuoliautoja per lietų
Su šėtonu poroje!  
Koksai velnias nešė ją!

Na, ir kam šakas daužyti?
Tereikėjo paprašyti,
Argi gaila mums kelių 
Raudonšvarkių obuolių!