Lietuvai

Saldžiai saldžiai leidžiasi saulė
Už horizontų nebylių.
O aš tiesiu rankas į dangų,
Ir Tavo vardą vis šaukiu.

Bučiuoja vėjas mano žandus, -
Prisiminimas toks švelnus.
Alsuoja pušys amžiaus dainą:
-Greičiau sugrįžkit į namus!

O, kaip pasiilgau Panemunės,
Kur leidau vakarus šiltus,
Kai viskas man tada bylojo,
Kad visados taip gera bus.

Bet kartą niūrią rudens dieną
Pabudusi aš supratau,
Kad Tu likai toli, Brangioji,
Ir aš jau Tau nepriklausau.

Bet  aš turiu tik viena širdį,
Ir toj širdy tik Tu viena.
O kad žinotum, Tu, Mieloji,
Kaip myliu, Lietuva, Tave!