Pasaka „Aukso riešutas“ (Trečioji dalis)

Šimtametis nuostabus
Snaudžia, bet tuojau pabus:
Lekia, lyg akis išdegęs
Voveriukas pūstuodegis.

O kai medį jis pamato,
Tai visai netenka žado,
Net suploja letenėlėm:
Lig dangaus šakas pakėlęs,

Stovi ąžuolas galiūnas
Vidury klampiausio liūno.
Sidabriniai lapai šnara,
Slaptos durys atsidaro.

Taria jam senelis tyliai:
- Voveriuk, tu nenuvylei
Dar nė vieno šiam miške.
Imki lobį, slėptą čia.

Su džiaugsmu tau atiduodu
Šitą riešutą auksuotą.
Bet atminki - ar girdi -
Tikras auksas - tik širdy...

Nežinia, ar jis išgirsta...
Atsisveikint nepamiršta:
- Liki sveikas ir žaliuok!
Apsisukęs tiktai - liuokt!

Riešutėlį įsikandęs,
Jis takelį dar išbando.
Ar kerai neišsisklaidė?
Neįklimps į liūną klaidų?

Skuba grįžti atgalios -
Laukia šarka ant šakos.
Seka akimis budriai
Baisūs liūno padarai.

Uodegą išskleidęs plačią,
Voveriukas taria „ačiū“
Ir laumyčioms, ir dėlėms,
Ir velniams, ir kirmėlėms,

Už pagalbą, už kerus,
Ir už jų žodžius gerus.
Vos ant žemės koją stato -
Pradangina kelią platų.

Lyg nematoma ranka.
Tarsi jo čia niekada
Nė nebuvo... Tik sapnavo,
Aukso riešutą kad gavo...

Betgi štai kur jis! Taip spindi!
Šarka ruošiasi atimti -
Prisitaikiusi tik capt!
Ant žolės mažylis šlept!

Blizga riešutas snape,
Juokias šarka: che-che-che!
Voveriukas verkia tyliai -
Tai apgavo jį vagilė...

Kiek palaukęs - atsikėlė
Ir, nubraukęs ašarėlę,
Kiūtina jis į namus,
Liūdnas toks ir nesmagus,

Kad ereliui nepadės
Išsigydyti akies.
Sušnypščia kažkas po kojom...
Voveriukas tuoj sustoja

Ir ant kelmo seno mato
Susisukusią gyvatę:
- Ko gi tu toks nusiminęs?
Pasiguoski man, kaimyne,

Juk senokai nesimatėm -
Bus jau visas šimtas metų!
Kaip smagu, kad aplankai.
Ar bėda kokia, ar šiaip?

- Oi, raštuota mano drauge,
Aš namo nelinksmas traukiu,
Nes sumanymą turėjau -
Nušvilpė jisai su vėju!

Riešutėlį buvau gavęs -
Ąžuolas senelis davė.
Norus jis visus išpildo...
Slaptą aš  turėjau viltį:

Kad pasveiks akis erelio -
Juk žinai, medžiot negali,
Nieko vargšas nebemato...
Bet jau neatgaus sveikatos,

Nes šarkelė, ta vagilė -
Oi, kaip ji mane apvylė...
Nes esu aš neprotingas
Ir apgauna, kas netingi...

- Na, na, na... Savęs nebarki!
O dabar sakyki, argi
Viską jau išbandėt jūs?
Ir akišveitės lapus?

- Apie tokią negirdėjau...
Bet sakai, kad praregėjo
Tie, kur nieko nebematė?
Kur ją gaut, miela gyvate?

- Auga ji prie šito kelio -
Ar matai? Maži lapeliai...
Žiedas toks neįspūdingas...
Kai parneši, tik patrinki

Porąkart erelio akį, -
Jam žiniuonė taip pasakė.
Voveriukas nusiskynė
Porą lapų to žolyno

Ir linksmai ištaręs „ačiū“,
Lekia per girelę plačią -
Išbandyti vaistą naują,
Viltį nešasi jis saujoj...

Vos lapu patrynė akį,
Tuoj erelis ir pasakė,
Kad jinai ir vėl sveika -
Džiaugsmui galo nebėra!

Tai išgirdęs voveriukas
Linksmas į namus  nurūko
Ir gyvena sau laimingai...
Pasaką jau sekti tingiu...

Bet palaukit! Kaipgi šarka?
Karalienė miško margo?
Riešutą pagrobus aukso,
Sakė: „Nieko nebelauksiu -

Susikviesiu aš visus
Ir parodysiu turtus.
Tegu jie tada pavydi,
Kad gyvenimą tvarkyti

Moku aš geriau už juos! „
Tuoj pas ją pasisvečiuos
Ir pelėda, ir apuokas,
Ir gegutės penkios kokios,

Gluodenas su sūneliu.
Pulkas miško skruzdėlių,
Ir zylutė, ir  dagilis -
Sukvietė visus vagilė,

Kad prieš juos pasipuikuotų
Savo riešutu auksuotu.
Susirinko štai visi -
Ir maži, ir dideli,

Laukia čia nuo labo ryto
Ir orkestras nusamdytas -
Trankiai jis turės užgroti,
Kai stebuklą šarka rodys.

Štai vagilė pasišiaušus
Tupi riešutą sugniaužus -
Kai parodys, kas delne,
Tai nušvis visa giria.

Kas pamatę - pažaliuos,
Žinią tuoj paskleis miškuos:
Karalienė neregėta
Ant šakos beržyne sėdi!

Ir atgniaužia... Kas čia buvo?
Guli riešutas supuvęs,
Toks pajuodęs, negražus
Žvilgt vagilė į svečius:

O tie - juokiasi, kvatoja,
Kai kurie net rankom ploja,
Rodo pirštais į šarkelę,
Raitosi - jau nebegali!

- Sukvietė dėl to puvėko
Oi, stebuklas neregėtas!
Cha-cha-cha! Kaip mums juokinga!
“Na... o kurgi auksas dingo? „

Jai neaišku... Gal suprato
Ąžuolas tas - šimto metų?
Gal nežino to nė jis?
Gal tai miško paslaptis?