Vabalai

Gyvenimo geresnio jau nebus,
Nebent mes patys jį sukursim.
Iš to ką rasim pakeliui,
Po trupinį lipdysim, dursim.
Taip ir kapstysimės lyg vabalai,
Po šitą amžinąją mėšlo krūvą...
Kurioje prošvaisčių nūnai,
Deja – nebūna.
Vėliau grožėsimės ar verksim,
Priklauso kas iš to išeis...
Gal dievuliui akmenys į langą mesim,
Kad davė įnagių kiek per mažai.
O taip norėtus, Iškelti amžinybei galvas,
Pro dantis sukastus šypsotis išdidžiai.
Kad tik nebūtu veltui išvaistytas laikas,
Kuris duotas taip nuosaikiai.