Pyktis

Pasaulis-didelis, platus,
Jame juk žmonės, kaip medus.
Meluoja, pyksta ir kankina,
Viskuo ir visada nesidalina.

Ir pyktis valdo juos visus,
Kodėl? - paklausi,
Aš- žmogus,
Man pyktis, juk natūralus.

Baisėtis norisi labai,
Kai supranti kokie šiandien vaikai.
Tik verkia ir gadina,
Tarytum laiko nebrangina.

Kiekvieno mūs širdis baisi,
Beveik tamsesnė, nei tamsi.
Jei gerą žodį pasakai,
Po to tai pamiršti labai lengvai.

Šiandien juokeisi, melavai,
O širdyje juos keikiai ar pykai.
Apgaulė pastovi,
O nuomonė tava vis lieka paslapty.

Kaip keista ir sunku suprast,
Ir tiesą tarp melų atkast.
Meluoti, pykti juk galiu
Ar ką rašyčiau, ar kalbu.

Bet melas tai tiktai vaistai,
Kuriuos naudoji kai matai,
Jog pyktį mūs tiesa sukels
O melas maloniau nuteiks.

Juk pykti, sakome, natūralu,
Tai kam atsisakyti tų melų?
Užlaistysim su netiesa plyšius
Net jei medus tas mūs tekus.

Net jei meluoti negražu,
Mes turime visi vilčių,
Kad pyktis sumažės.
Kad laikas jį nugalėt padės.

Rašau aš tai meluodama saldžiai,
Nors nepatikėtų net vaikai.
Tiesa prasta, bet šis eilėraštis- klaida,
Kurios nepataisysiu niekada.