Sunkios mintys

Nepakeliu minčių. Jos sunkios tarsi kalnas
Užgriuvęs vienišo žmogaus pečius,
Skeveldrom nevilties supjaustęs delnus.

Nepakeliu minčių. Jos daug trumpiau gyvena
Už mane, iš amžinybės išspirtą,
Bet daug ilgiau už žemę.

Apie tave mąstau. Juk nieko iš tiesų tu nematai!
Vis žiūri į bespalvį tolį ir galvoji, kad
Viltys, laimė, meilė – tik besvoriai pramanai,

Kad nieko nėr aukščiau, kad amžinybė –
Tik vardas to, ko niekada nebus,
O žvaigždės ir dangus – tik beprasmybė...

Bet jeigu taip; bet jeigu ne pasauliu
Ir ne kalnais, ir ne dangum tu gyveni –
(Lyg kalnas užgarmėję mintys maudžia kaulus)

Tai ko gi ieškai, žvelgdamas per dieną
Į tolį pilką? Aš žinau, patyriau tai pati –
Nenori niekas būti vienas,

Kai lieka nerimas tiktai širdy.