laiškai nekeliauja toliau tavo vaizduotės

2009 02 25

Auksinė dulksna ant tavo blakstienų
Išėjo užtrenkę duris. Visi laiškanešiai,
Kurie niekada nenuklys toliau nei tavo
Vaizduotė. Jei turėčiau vienintelį šansą
Tapčiau saulėlydžiais, tikrai ne dėl
Romantiškai nusiteikusių porelių, kurios
Šiltais vakarais pievose gano savo pirštus
Ne gelsvame rūke. Augant pakinta mąstymas
Apie daugybę banalių dalykų, deja ir optimizmas
Išsitrina su lietingų dienų našta. Gali bandyti
Rasti adresatą, nes obelys ims skleist savo kerus,
Tik  minutei nuklydus į virpančią žolę, kuri
Pilna adrenalino ir mano keiksmų, nes ir vėl
Sekėsi sunkiai... todėl tai ir vadinama krize,
Kai negali pripažinti, jog visi išlaistyti pavasariai
Praėjo  veltui, pasodinau obelį, o išaugo medis
Kvepiantis duona. Ne dėl tradicijų ir ne dėl
Ekologijos, tik dėl to, jog įprasminčiau tėkmę,
Kad niekada neužmirščiau, kaip greitai kintu
Vieną dieną sėdėsiu kambaryje, kuriame manęs
Neberasi su atplėštu, išblukusiu voku.
Ne sentimentai kalbės – prisiminimai,
Taip būna, kai tampi kambario fonu.
Linkėčiau atrasti širdis, kurios būtų vertos
Kiekvieno parašyto laiško, net to,
Kurį nesiryši paleisti gyventi.

Aš tuo tarpu sėdžiu ir nesibaiminu.
Pasitikiu tavo skoniu ir trupiniais.
Niekada nerašyk apie meilę, nes tai
Tampa banalu. Visuose slepiasi sėkla,
Kuri ištrina ir sukuria optimizmą
Dienomis, kai po žiupsnį surūkai savo
Užsitęsusią naktį.