Pasaka „Aukso riešutas“ (Antroji dalis)

- Oi, šarkele, įdomu,
Ką čia pasakoji tu...
Pasakyki, jei netingi,
Kam tie lobiai reikalingi?

- Ąžuole – durelės slaptos,
Bet netinka joms joks raktas.
Jos atsiveria tik pačios
Tam, kas turi širdį plačią.

Viduje ten – spindi, žėri
Gryno aukso riešutėlis.
Pildo svajones slapčiausias –
Ko norėsi – tą ir gausi.

- Kad papasakojai, ačiū.
O ką reiškia: „širdį plačią“?
- Nė pati aš nežinau...
Pabandyk, nebus blogiau.

Pamėgink, gal tau pavyks,
Nieko blogo nenutiks,
Nepagriebs pikti velniai...
Riešuto nusipelnei.

- Oi, sugundei tu mane...
Trokštu jį turėt delne,
Noriu, kad jis mano būtų,
Nors ir nedrąsu truputį.

Voveriukas ir apsakė
Jai apie erelio akį:
Serga, nieko nebemato.
Greit nugaiš jisai iš bado.

Be geros regos erelis
Nieko sumedžiot negali.
Šitaip serga tris metus –
Bandė vaistus įvairius...

Riešutėlio paprašytų
Ir erelis tuoj išgytų!
Juokias šarka patyliukais
Iš vargšelio voveriuko:

„Kur jūs matėt tokį kvailį?
Jis kažkokio paukščio gaili.
Vos tik riešutą paims,
Nepadės jokioms akims –

Aš pagriebsiu lobį tą
Ir nuskrisiu: cha-cha-cha!
Apgauti išsyk bus du:
Medis su voveriuku!

Nusinešiu jį į lizdą –
Man tik vienai tegu blizga.
Pavydėt galės visi –
Neturtingi ir kvaili!

Nedraugausiu nė su vienu
O maitinsiuos – gulbės pienu.
Miško karaliene būsiu,
Man tegros orkestras musių!

- Na, šarkele, pabandysiu…
Bet jei liūnan aš įkrisiu,
Skriski greit į mišką žalią,
Apsakyki tu tėveliams,

Kaip labai aš juodu myliu,
Kad nuo šiol bendrausim tyliai...
- Pasakysiu, nebijok,
O dabar – nesigręžiok,

Lėk prie ąžuolo! Aš lauksiu.
Riešutą parneški aukso.
Šitie liulantys kupstai
Pelkėj kyšo. Ar matai?

Kojeles statyk ant jų,
Nepagriebs nagai velnių...
Voveriukas nesidairo
Nei į dešinę, nei kairę.

Ąžuolą jau regi prieky...
Kibūs pirštai jį pasiekia,
Voveriuką jie sugriebia,
Kirminai apraizgo riebūs...

Velnio akys žiba klaikios,
O tie pirštai... Jį palaiko
Ir, iškėlę virš pelkyno,
Ant kupstelio pasodina.

Laumė išlenda baisi,
Iš paskos – velniai visi.
O sulipusiuos jų gauruos –
Kirmėlės ir dėlės bjaurios.

Apmirė širdis vargšeliui -
Pajudėti nebegali.
O laumyčia jam ir sako:
- Neapgauna mano akys,

Čia tikrai tu, voveriuk!
Nuo kupstelio nenugriūk.
Nenuskriausime tavęs –
Geradaris nenuskęs,

Tas, kuris mums tiek padėjo,
Kai šukas pačiupo vėjas,
Pakabino į viršūnę...
Pykom mes – kad jį kur šunes!

Juk be šukų, tu žinai,
Susipainioja plaukai,
Apsiraizgo, kur tik gali –
Pajudėti nebegalim!

Tu, atradęs tas šukas,
Klausinėjai, kaip ir kas.
Niekas neprisipažino...
Palikai tada beržyne.

Nuo ten – liūnas netoli –
Norint ir nušliaužt gali.
Sušnypštė velniai raguoti:
- Leiskit mums ištarti žodį!

Pamenat, taryboj miško
Siūlė sausint pelkę kiškiai?
Kas neleido to daryti?
Šitas mažas voverytis!

Sakė, spanguolynai šičia
Ir lizdai retų paukštyčių...
Mums išgelbėjo namus.
Pagarba jam visad bus!

Tu pas ąžuolą keliauji?
Meski, laume, smėlio saują!
Smiltys akmenim pavirsta...
- Liki sveikas! – pasigirsta.

Ir nurimsta viskas liūne...
Jam kojelės nebekliūna –
Kelias akmenų paklotas.
Matos ąžuolas šakotas.