Jeigu aš patekčiau į stebuklingą pasakų šalį

Vieną giedrą vakarą ilgai dar nemigau, o kaip visada žiūrėjau į spindinčias, mirgančias žvaigždeles ir svajojau. Vieną akimirką įsivaizdavau, kad esu nelaiminga snieguolė, kurią pamotė išvarė iš namų. Ilgai nusiminusi klaidžiojau po paslaptingą mišką, kol užklydau į gerųjų nykštukų trobelę. Kitą akimirką jau tapau nerūpestingąja  raudonkepuraite, kurią mama išsiuntė močiutei nunešti skanėstų. Pakeliui išalkau ir netyčia sukirtau visus pyragaičius, sausainius ir saldainius, skirtus močiutei.
Net nepajutau, kaip besvajodama panirau į gilų ir saldų miegą, ir netrukus aš atsidūriau visai kitoje aplinkoje…
- Dukrele, jau septynios valandos. Pats laikas keltis,- išgirdau mamos balsą, sklindantį iš virtuvės.
Pravėriau akytes ir tuoj vėl prisimerkiau, nes ant mano veido buvo nutūpę išdykę saulės spinduliukai. Išlipau iš minkštos lovos ir priėjusi prie lango nusprendžiau, kad bus labai graži diena: giedrame danguje plaukiojo pūkuoti maži debesiukai, o saulutė nepaprastai ryškiai viską apšvietė. Greit apsirengiau savo gėlėtą suknutę ir užsidėjau ant kėdės padėtą raudoną kepurytę su ramune, prisegta prie šono. Iš virtuvės sklido pasakiškas blynų su cinamonu kvapas, todėl netrukus jau sėdėjau virtuvėj prie stalo, o mama į lėkštę dėjo skaniuosius blynus. Po pusryčių mama manęs paprašė:
- Jau seniai žadėjau močiutei nunešti šviežių vaisių ir daržovių. Ar negalėtum jos dabar aplankyti?
Mama padavė pintinėlę su raudonskruosčiais sultingais obuoliais, saldžiomis morkomis ir dar saldesnėmis kriaušėmis ir aš tuoj pat išskuodžiau į lauką. Pasileidau bėgti per pievas, kartkartėm pamojuodama žalmargėms karvytėms, ramiai rupšnojančiom pienių lapus. Radusi nuostabią vietelę, išsitiesiau ant švelnios kvepiančios žolytės. Aplink augo tiek gražių gėlyčių: ryškiai geltonų pienių, primenančių saulytes, baltų ir violetinių dobiliukų, taip mėgiamų mano triušiukų, ir nosį trinančių čiobrelių.

Nusipynusi dailų vainikėlį iš jų, patraukiau per mišką. Žingsniuodama siauru takeliu išvydau medkirtį, stropiai kapojantį malkas. Jis mane tuoj pastebėjo ir pamojavo.

 
- Kur skubi šią saulėtą dienelę su pintinėle? -  jis pasiteiravo.
- Pas močiutę,- atsakiau ir nusistebėjau, kodėl jis ant savo galvos užsimaukšlinęs tokią plačią skrybėlę, po kuria net veido nesimato. Be to, tokią karštą dieną jis mūvėjo labai storas pirštines…
- O kur tavo močiutė gyvena? - jis pasiteiravo. Norėčiau jai nunešti keletą glėbių malkų.
Nudžiugau dėl tokio šio žmogaus gerumo ir man kaip dūmas išgaravo visi įtarimai.
Parodžiau jam kalvelę už miško.
- Tenai, už tos kalvos, gyvena mano močiutė.
Padėkojau jam ir toliau nušokavau per mišką. Pakeliui dar spėjau pasiklausyti mažo geniuko, kruopščiai valančio medžio žievę. Po to pasigėrėjau gražia pūstauodege voveraite, liuoksinčia nuo šakos ant šakos. Praėjusi nuostabųjį mišką greit užlėkiau ant kalvos ir pagaliau išvydau savo močiutės melsvą trobelę. Tada pastebėjau keistą dalyką: mano močiutės durys buvo praviros… Negera nuojauta  persismelkė į mano širdį ir ūmai man tapo viskas aišku: raudona kepurė, pintinėlė močiutei, keistasis medkirtys, praviros durys - viskas beveik kaip iš tos pasakos apie raudonkepuraitę ir vilką, tik tenai medkirtys buvo tikras! Viskas man galvoje pradėjo suktis. „Ne, ne, tik ne tai!” - rėkiau kaip pašėlusi, skuosdama nuo kalvos. Ašaros riedėjo skruostais ir aš labai bijojau, kad kas blogo nebūtų nutikę… „Kad tik jau nebūtų per vėlu!” - dar sušukau ir įlėkiau į trobelę. O tenai, mano nuostabai, radau savo senelę virtuvėje su kočėlu tvatijančią neklaužadą vilką per galvą ir šaukiančią:
- Še tau, še tau, daugiau gyvenime nebelįsi prie žmonių!
O tas miško plėšrūnas iš to skausmo visas nelaimingas staugė.
- Paleiskit, paleiskit, nebelįsiu, prisiekiu, niekados gyvenime daugiau…
- Ir pragare,- dar pasakiau ir nusijuokiau. Kokia graži pasakos pabaiga!..

- Nagi kelkis, pagaliau. Kaip čia taip dabar ant palangės ir užmigai? - išgirdau mamą sakant ir pajutau, kaip ji purto paėmusi mane už peties.
Jaučiausi labai nemaloniai, nes gėlė visus sąnarius. Netyčia taip vakar ir užmigau besvajodama ant palangės.
- Daugiau taip vėlai nebeisi niekad miegoti,-  pasakė pyktelėjusi mama. Miegoti reikia lovoje, o ne kur kitur!
Per pusryčius mamai ir papasakojau, kokią nuostabią pasaką sapnavau, ir ji pradėjo juoktis.
- Žinai, kaip tik šiandien tau reikėtų aplankyti močiutę. Tik su nepažįstamais medkirčiais, geriau nebekalbėk! - ji  vėl nusijuokė. Antraip kitąkart vilkas jus iš tikrųjų suės…