Girtas Eifelis

Lijo, o gal galima tai buvo pavadint purškimu, kai savo balkone sumasčiau architektūros paskaitai pastatyti pastatą iš alaus skardinių, kurios būtinai turėjo būti pilnos. Vis nesugalvojau kokios formos turėtų būti... ar panašus į Eifelio bokštą, o gal į girtą Pizos bokštą?  Dėjau skardine viena šalia kitos, viena ant kitos ir vėl nuimdavau. Radusi tikusi variantą pritvirtindavau lipnia juosta, nes tai geriausias žmonijos išradimas, kai pasakė vienas pažystamas: „ ko negali sutvarkyti meistras, lipnia juosta viską galima sutaisyti“. Mano darbas panašėjo į girtą Eifelio bokštą, kaip mano dėstytojas Vaidukas pasakytų, toks fundamentalus,  statiškas kūrinys. Taip... FUNDAMENTALUS.
Sulijau, bet man tai buvo nemotais, nes buvau pagauta įkvėpimo. Šedevras atrodė nuostabiai, aplytos skardinės, pravažiuojančių mašinų žibintų šviesoje, dvelkė romantiškai girta Prancūzija.
Atsidūriau priešais apšviesta Eifelio bokštą, kuris buvo labai panašus į mano bokštą, pro šalį praėjo vyras, nešinas atkimšta vyno butelį, o ant netoliese stovinčio suolelio gulėjo vyras ir moteris, kurie kažką murmėjo ko nepavyko suprasti ir dėl decibelų trukumo, bet ir dėl to, kad aš nemoku prancūzų kalbos, nes girdėjau, jog sunki gramatika. Slinkau kelkraščiu, spardydama ant žemės besimėtančia skardinę. Nesupratau kur einu ir ko einu. Kaip pridera kultūringai tvarkingai merginai pakėliau skardinę išmesti ir pamačiau, jog čia tapati alaus rūšis iš kurios darau savo darbą!
Priešais mane stovėjo dėdė, kuris atsidaręs alaus skardinę apžiūrinėjo mano kūrinį. Iš jo žvilgsnio matės, jog nieko nesuprato ir  atėjo tik todėl, kad neatrodytų senamadiškas diedas, nors toks jau darėsi.
Jau buvau besiruošianti užklijuot paskutinį gabalėlį lipnios juostos, kaip dailininkas uždeda paskutinę dėmę, kai pamačiau... Iš vidurinės eilės, trečios nuo viršaus, išimta skardinė! Taip suktai, jog taip paprastai nepamatysi, iš vidurio, žinant, kad nėra atraminė...
Prisiminiau rasta skardinę ant grindinio ir dėdės ta gardų gurkšnį, ir apsimestinį susidomėjimą.