V_6191

Jaučiuosi lipni, tarsi įstrigusi savo pačios gijose. Gliti tiršta masė. Mano ašaros. Kaip lengva kiro plunksna žemyn, į kriauklę, krenta kuokštai plaukų. Akvamarininės akys žvelgia iš už veidrodžio. Jos virsta iš pat akiduobių. Odos mėlis, kaip neoninė lempa apšviečia visą prakeiktą, pradvisusį tualetą. Viskas be durų. Niekada čia nesisėsk, nes nematoma kito išnara prilips pie Tavęs, taps tavo dalimi ir gers iš Tavęs kiekvieną sveiko proto lašelį.

Krenta plaukai. Kuokštuose žėri lengvo žemės kvapo persunktos nelaisvės dienos, kurios įsikniaubusios į kitų dienų atspalvius.. Kam reikia saulės, jei paprasta, stiklinė lemputė gali Tave sušildyti? Kam reikia tos žemės šilumos? Kvapo? Kad jaustum savo odą, o ne kito narelius...

Nesisėsk! Negi negirdi? Neversk ir manęs.. Surūdijusia peilio geležte lemtingai nukertu dar vieną plaukų sruogą.. Kriskit plaukai, amžiaus pakalikai. Įsigerkit į visas šio pastato sienų poras. Lai viskas kvėpuoja manimi. Aš - Jūsų gyvybė..

Tirštas kraujas tykši ant grindų. Lyg kas į ranką spaustų monetą, didelę metalinę rakštį. Lyg ją įrišinėtų, įsegtų man, kad visą gyvenimą man skaudėtų, o vieną dieną surūdijus ir ranką atimtų. Matyčiau, kaip mano gležna ranka irtųsi su mažais sparnais per dangaus platybes, kiltų, kol nebesimatytų, o paskutinėje finišo tiesiojoje, kaip koks balionas sprogtų, neatlaikęs slėgio...

Prisimeni, kaip vaikystėje traukiojome ežiukams kojas? Šį kartą nebetaip linksma, nes mano plaštaka - ežiukas. Smulkios šukės nevalingai įaugo į mano delną, kaip koke spygliai, auga čia, klesti.

Pliakšt, šmiakšt.
Pliakšt, šmiakšt.
Pliakšt, šmiakšt.

Melodinga kraujo muziką. Gaili spyglių aimana. Vargšė lemputė, o buvo tokia gera...

Perkreipta šypsena. Raudonosios šviesos signalas...