Tądien parkas atrodė užmirštas. Nesvarbu, kad dangumi neplaukė nė debesėlis, o apačioje medžiai žėrėjo it auksiniai. Vieniši suolai nebyliai kvietė prisėsti, bet nebuvo jokio žmogaus. Jie pasirodys tik po pietų, kai baigs darbus ir išsiruoš namo. Tie, kurie nesės į mašinas galbūt patrauks pro šią vietą. Pro šį didžiulį net nežinia kiek besidriekiantį parką, nes takai vingiuoja tik vienoje jo pusėje, kuri įsiterpia į miestą. Žmonės net nesusimąsto, kas slypi kitur. Jie apsiriboja esančiomis gijomis ir nesižvalgo toliau. Jiems neįdomu, nes jų tikslas tik sutrumpinti kelią, pavedžioti šunį ar pasivaikščioti su vaikais. Tik takais, asfaltuota, negyva danga. Tądien jos net nesimatė, nes naktį pakilęs vėjas jau spėjo apdraskyti medžius ir lapai buvo nukloję žemę. Tikras rudeninis vaizdelis, kuriam tetrūko tik žmogaus.
Vis dėlto parką kažkas prisiminė. Tai buvo mergina, skubriai einanti per žolę. Ji stebėjo iš po jos raudonų batų besisklaidančius lapus. Kai kurie iš jų, stipriau užkabinus koja, pakildavo į orą. Švelnus šiugždėjimas glostė ausį, nes miesto triukšmas liko anapus. Mergina suko link nematomos parko dalies. Ji ryžtingai žengė nosies tiesumu nesidairydama į šalis. Medžių aplink daugėjo, daugėjo, daugėjo ir staiga – tuščia. Prieš akis plytėjo futbolo aikštės dydžio laukymė, o jos viduryje kerojo didelė liepa. Mergina nuėjo prie jos, nusikabino nuo peties rankinę ir, padėjusi ją ant šalia kamieno gulinčio plokščio akmens, kuris buvo beveik susmegęs, žingtelėjo bei apkabino medį. Ji priglaudė kaktą prie grublėtos žievės ir giliai įkvėpė. Liepa jau nebekvepėjo taip, kaip vasarą, kai po žiedus dūzgia galybė bičių. Šaknimis medis siurbė žemės syvus ir ruošėsi ramybės metui. Jis jau nebegalėjo atiduoti tiek daug tyros energijos, kuria mielai dalijosi šiltuoju metų laiku, bet jo labai prašė. Prašė iš širdies. Ir liepa davė savo jėgų. Mergina pajuto tai nuo pėdų, jautė kūnu srūvančią energiją. Ji šypsojosi medžiui ir dėkojo už pagalbą, už draugystę. Šios dvi būtybės jau seniai viena kitą surado ir jau seniai dalijosi tuo ką turi. Mergina kalbėdavo liepai, glausdavosi prie jos, kai liūdėjo, kartkartėmis laistė ašaromis, o ši augo, kerojo, jautė šalia esant žmogų, dar vieną sielą, todėl negailėjo savo jėgų, nes draugams nieko negaila.
Mergina pastovėjo prie medžio kelias minutes, o jos širdis kaskart plakė vis greičiau, vis giliau kvėpavo nauja stiprybe. Tada ji atsitraukė nuo kamieno ir pirštų galais palytėjo žievę toje vietoje, kur buvo priglaudusi krūtinę. Tai buvo tarsi ženklas, kad medis svarbus, jos gyvenimo dalis. Mergina nusišypsojo, apsisuko, nužvelgė aikštę ir pakėlė akis. Šakos dalijo dangų į daugybę žydrų lopinėlių. Ji atsigulė ant nukritusių sausų lapų, paėmė vieną į rankas ir atidžiai tyrinėjo kiekvieną gyslelę, sukiojo nukreipusi prieš saulę. Spinduliai jau nebešildė taip kaip anksčiau. Jie buvo blyškesni ir vėsesni. Mergina dar kiek pagulėjo ir pakilo eiti. Atsisveikino su liepa draugiškai nusišypsodama ir nužingsniavo atgalios braukdama kojomis per žolę.
Išnirusi iš medžių tankmės ji kaip ir prieš tai ėjo per daug nesidairydama. Tada netikėtai pamatė iš kažkur atbėgantį didelį šunį. Jis buvo rudas, trumpaplaukis ir neatrodė panašus į valkatą. Mergina truputį išsigando tokio netikėto susitikimo, bet keturkojis draugiškai vizgino uodegą ir sekė šalia.
– Eik sau. Bėk šalin, – tarstelėjo ji ir pamojo nuo savęs.
Šuo žiūrėjo didelėmis akimis nesuprasdamas, ko iš jo nori.
– Nagi bėk namo, bėk pas savo šeimininką, – jau garsiau paliepė mergina.
Ji manė, kad vienas iš žmonių einančių per parką paleido jį pasilakstyti, tačiau šuo, gailiai suinkštęs, panarino galvą ir nubidzeno šalin. „Negi alkanas? “ – pagalvojo ji žingsniuodama toliau.
Parkui pasibaigus, mergina įžengė į triukšmingą gatvę. Pirmyn ir atgal zujo automobiliai, troleibusai ir žmonės. Ji patraukė šaligatviu, arčiau važiuojamosios dalies, kai staiga ir vėl išdygo tas pats šuo. Galbūt jis merginą sekė nuo anksčiau, bet tik dabar buvo pastebėtas:
– Ko tu iš manęs nori? Ėsti neturiu.
Jis neatstojo ir koja kojon bėgo paskui. Neapsikentusi mergina stabtelėjo ir atsisukusi jau bandė varyti šunį šalin, kai išvydo pavadžio galą. Jis buvo nugraužtas netoli antkaklio. Supratusi, kad vargšas galbūt pasiklydo, pasilenkusi atsargiai paglostė pakaušį ir įsitikinusi, kad jis nepuls, paėmė už antkaklio tikėdamasi rasti užrašytą šeimininko adresą.
Jis turėjo gyventi kitoje miesto dalyje, kur žalumos lopinėlis buvo retas reiškinys. Pilki ir nykūs daugiaaukščiai buvo sustatyti pakankamai tankiai, kad nebūtų kur išvesti augintinį.
Mergina sugriebė likusį pavadžio galą, kad šuo nepabėgtų.
– Tau šiandien labai pasisekė, Deri, – tarė ji, – eime, parvesiu namo.
Sustojusi autobusų stotelėje mergina viltingai pažvelgė į savo keturkojį draugą. „Tikiuosi, nekils didelis triukšmas, dėl to, kad sugalvojau pasivažinėti visuomeniniu transportu su šunimi“ – vylėsi ji tempdama Derį paskui save į troleibusą.
Žmonės nepatikliai šnairavo į pakraštyje tupintį didelį padarą. Šuo lekavo iškišęs liežuvį ir nė neįsivaizdavo, kad kam nors gali nepatikti jo balti dantys. Pagaliau mergina išlipo lauk lengviau atsidusi, kad nekilo bėdų. Ji dar kartą dirstelėjo į adresą ir pasuko šalutinės gatvelės link. Pažinęs apylinkes Deris pradėjo veržtis pirmyn.
– Ei, kur tu? Palauk manęs! – stabdė jį mergina gniauždama pavadį.
Nei namo, nei buto ieškoti nebereikėjo. Šuo pats ją nuvedė iki savo šeimininko durų ir pradėjo loti. Neliko nieko kita kaip porą kartų spustelėti skambutį, jei šeimininkas nepažintų savo augintinio balso.
Keturkojis jau buvo pradėjęs nerimauti, kai durys atsivėrė. Kitoje slenksčio pusėje stovėjo aukštas, tamsiaplaukis jaunuolis, mūvintis pūkuotas rožines šlepetes. Deris išsprūdo ir puolė jam į glėbį.
– Tikriausiai čia tavo šuo? – mergina greičiau konstatavo faktą, nei paklausė.
– Taip. Deri! Kur tu jį... Deri, nustok! – keturkojis laimingas laižė šeimininkui veidą. – Deri, sėdėt! Sė–dėt!
Pagaliau šuo pakluso ir atsitūpė jaunuoliui prie kojų.
– Kur tu jį radai? – jau netrukdomai paklausė vaikinas.
– Parke. Jis atbėgo iš kažkur ir sekė man iš paskos. Niekaip negalėjau nusikratyti, – šyptelėjo ji. – Paskui pamačiau nugraužtą pavadį. Ar Deris buvo pabėgęs?
– Nelabai žinau. Ar tu nenori užeiti į vidų? – staiga pasiūlė.
– Ačiū, man gerai ir čia, – mandagiai atsisakė ji.
– Na kaip nori, tada aš išeisiu į laiptinę, – žengęs žingsnį į priekį uždarė paskui save duris ir šyptelėjęs pridūrė. – Supranti, paskui atvės oras bute.
– A, aišku.
Akimirkai pokalbis nutrūko. Vaikinas užsižiūrėjo į Derio gelbėtoją. Mergina buvo ilgais pilkšvais plaukais ir mėlynai pilkom akim. Išsiskyrė tik raudoni batai ir tokios pat spalvos skara ant kaklo, nes paltas ir džinsai buvo vienodai pilki. Vaikinas kilstelėjo antakį, bet atsiminė pats ne ką geriau atrodantis su rožinėmis sesers šlepetėmis.
– Aš – Robertas, – atsikvošėjęs prisistatė jis ir ištiesė dešinę.
– Malonu, aš – Sofija, – draugiškai paspaudė jam ranką.
– Klausyk, labai ačiū, kad parvedei Derį. Užvakar palikau jį pririštą prie parduotuvės, o išėjęs neberadau. Bandžiau ieškoti, aplink, bet jis dingo kaip į vandenį. Maniau, kad jį kas nors pavogė. Deris labai draugiškas, pakasyk paausį ir jau glaustosi apie kojas.
– Taigi, pastebėjau. Bet kaip paaiškinti nugraužtą pavadį?
– Tikriausiai buvo pririšę kur nors lauke. Žinai kas įdomiausia? Tai, kad jį radai parke. Aš dažnai važiuoju su juo ten pasivaikščioti. Matyt pamanė, kad mane ten ras.
– O kodėl jis neparbėgo namo? – nustebo Sofija.
– Todėl, kad nežinojo kur. Aš gi neinu per visą miestą iki to parko. Važiuojam autobusu.
– Na taip, savaime suprantama, – savo neįžvalgumo susidrovėjo mergina ir raustelėjo.
Robertas pasigailėjo pakėlęs toną. Jis turėjo būti dėkingas Sofijai, kad grąžino jam šunį. Kitu atveju nežinia, ar būtų radęs.
– Žinai, aš jau eisiu, Deris nekantrauja už durų, – tarė ji.
– Palauk, – sustabdė jaunuolis.
– Na?
– Tik norėjau pasakyti, kad... lieku skolingas. Tikrai labai dėkui.
– Jokių problemų, nėra už ką. Beje, gražios tapkės, – mirktelėjo ji.
– Čia ne mano! Pralaimėjau lažybas, tai dabar turiu visą dieną nešioti. Neįsivaizduoji kaip karšta kojom.
– Įsivaizduoju, – nusikvatojo Sofija.