eiliuota pasaka „Raudonkepuraitė“

Prie upelio, šalia miško
Sau gyveno moteriškė.
Mažą dukrą ji turėjo
Ir be galo ją mylėjo.

Tikras džiaugsmas ta mergytė
Ir senelei, ir mamytei –
Paklusni, darbšti, protinga
Ir be galo rūpestinga.

Kepuraitę ant galvos
Ji dėvėjo nuolatos.
Tiko raudona spalva...
Tai –  senelės dovana.

Ir namiškiai, ir kaimynai
Jos kitaip nė nevadino –
Raudonkepuraitės vardą
Tardavo kiekvieną kartą.

Pasišaukia ją mamytė:
– Reik senelę aplankyti.
Prikepiau skanių bandelių,
Štai – sudėjau į krepšelį.

Duosiu sviesto puodynėlę –
Teužtruksi valandėlę...
Bet prašau, būk atsargi,
Ta giria labai baugi.

Eiki sparčiai, paskubėki
Ir su niekuo nekalbėki.
Tik senelę aplankyk
Ir tuojau namo parvyk.

Ją mamytė pabučiavo,
Davė krepšį, pamojavo
Ir dukrelė jos linksma
Iškeliavo su daina:

Aplankyt einu senelę –
Užu miško jos trobelė.
Aš lauktuvėm nešina
Įdomu, ar ji sveika?

Aš tikrai labai skubu,
Bet čia tiek gražių gėlių!
Jos taip kvepia, taip vilioja...
Čia tikrų tikriausias rojus!

Oi, žinau, turiu skubėti,
Bet kiek uogų! Pažiūrėkit!
Bruknių, žemuogių, aviečių...
Spalvos jų iš tolo šviečia!
 
Aš tikrai daug neužtruksiu,
Jei iš kelio kiek išsuksiu –
Tik nedidelę puokštelę
Noriu aš priskint senelei.

Traukia ji sau linksmą dainą
Ir nemato, kas ateina.
Vilkas pilkas, tas baisūnas –
Krečia šiurpas visą kūną!
 
– Raudonkepuraite! Labas!
Kokios gėlės! O koks kvapas!
Pasakyki, kur keliauji,
Kam neši uogelių saują?

– Aplankyt einu senelę –
Užu miško jos trobelė,
O nešu jai – bandeles,
Sviesto dar, ir šias gėles...

– Tu eini ne tuo keliu
Aš patarti tau galiu –
Šitas kelias pats trumpiausias,             
Juo bematant nukeliausi.

– Ačiū, vilke, jau einu...
Pasiskinsiu dar gėlių.
O tada jau – tekina,
Nes išbars mane mama.     

Ir kvaila gi ta mergiotė!
Bet nėra kada galvoti –
Aš žinau trumpiausią kelią –
Būsiu pirmas pas senelę!             

Ne kasdien paėsti tenka –
O be maisto – jėgos senka...
Alkanas miške klajoju,
Apie ėdesį svajoju.

Džiaugsmo kupina širdis,
Jau galandu aš dantis!
Varva seilės man per snukį –
Rysiu senę ir anūkę!

Bet turiu aš būt gudrus,
Kad įleistų į namus –
Apsimesti, suvaidinti,
Kad nespėtų apsiginti.

Sugalvojau gudrų planą,
Kaip apgaut močiutę seną,
O paskui – ir tą mergaitę –
Kvailą Raudonkepuraitę!

Bėga vilkas, šuoliais lekia...
Dar nėra taip pasisekę!             
Tai bus gardūs šiandien pietūs,
Kad pilve tik būtų vietos!

Tik akimirka viena -
Jau senelės štai troba!
Vilkas rankeną klebena,
Su nagais duris krabždena.

– Kas ten beldžia į duris,
Ar tiktai ne koks vagis?
Vilkas seilę nusibraukia
Ir plonu balsu užtraukia:

– Čia gi aš, miela senele,
Įsileiski į trobelę.
Tokį kelią kulniavau -
Tik daryk duris greičiau!

Pasiuntė mane mamytė
Tave liepė aplankyti...
Daug lauktuvių tau nešu,
Puokštę dar gėlių gražių.

– Atsikelti negaliu –
Patale ligos guliu.
Už virvutės tu patrauki...
Aš tavęs seniai jau laukiu –

Išsiilgusi senelė –
Eikš greičiau vidun, vaikeli, – –
Apkabink greičiau mane –
Nestovėki ten, kieme!

Vos tik durys prasivėrė,
Vilkas tuoj senelę stvėrė...
Ją prarijęs – taip kaip stovi –
Vilkas pilkas nusispjovė:

– Tfu! Ta senė neskani!
Bet kai alkanas esi
Ėst imi visokį šlamštą...
O pilve gana jau ankšta...         

Na, bet reikia paskubėti –
Netoli daina girdėti.
Apsimesiu senele
Ir gulėsiu patale...

Ką tas vilkas sugalvojo?
Antklode štai užsiklojo...
Jis senelę suvaidins
Ir anūkę suklaidins!

Jau mergaitė atkeliauja...
Truputėlį nerimauja:
Tuoj sutiks močiutę seną!
Tyliai į duris barbena.

– Kas ten beldžia į duris,
Ar tiktai ne koks vagis?
– Čia gi aš, miela senele,
Įsileiski į trobelę.

Pasiuntė mane mamytė
Tave liepė aplankyti...
Daug lauktuvių tau nešu,
Puokštę dar gėlių gražių.

– Atsikelti negaliu –
Patale ligos guliu.
Už virvutės tu patrauki...
Aš tavęs seniai jau laukiu,

Išsiilgusi senelė –
Eikš greičiau vidun, vaikeli,
Apkabink greičiau mane –
Nestovėki ten, kieme!

Žengia ji pro slenkstį platų...
Štai – senelę lovoj mato:
Kepuraitė... Akiniai....
Bet... Kažkas čia negerai...

– Labas, labas, anūkėle,
Pailsėki truputėlį
Pasidėki tą krepšelį
Ir prisėski prie senelės.

– Sunkiai tu sergi, matau,
Bet kažko nesupratau –
Pasikeitus tu labai
Ir kalbi kažkaip keistai...

– Sunkiai judinu aš lūpas,
Nes liga mane užklupo.
Dėl to balsas pasikeitęs,
Miela Raudonkepuraite.

– Tu, senele, pasakyki,
Rankom tavo kas nutiko?
Buvo tokios baltos, gražios
O dabar – gauruotos, plačios!

– Na, ir kas? Na, ir kas?
Kad turiu tokias rankas
Apkabint stipriau jos gali
Savo mieląjį vaikelį!

– Dar, senele, tarki žodį,
Kodėl ausys taip atrodo?
Ilgos, baisios ir plaukuotos...
Gal tau veidrodį paduoti?

– Na, ir kas ką pasakys,
Kad turiu tokias ausis?
Jos geriau girdėti gali
Savo mieląjį vaikelį!

– O jau akys tos didžiulės
Į mane keistai jos žiūri...
– Bet geriau matyt jos gali
Savo mieląjį vaikelį!

– Na, ir jei ne paslaptis,
Noriu klaust apie dantis –
Baisūs, aštrūs tartum peiliai
Tau, senele, varva seilės!

– Klausinėji, klausinėji,
Pilvas gurgti jau pradėjo
Kaip man seilės nevarvės –
Noriu aš tave suėst!

Vilko dantys sukaukšėjo –
Ji nė mirktelėt nespėjo!
– – Tą mergiotę prarijau,
Ir sotus aš pagaliau.

Valandėlę čia nusnausiu,
O paskui tolyn keliausiu.
Knarkti taip tik vilkas geba:
Net trobelės sienos dreba!

Tai nelaimė! Tai bėda!
Jau mergaitės nebėra!
Ji kartu su senele
Vilko dideliam pilve!

Bet palaukit! Lyg girdėti...
Tarsi kirviais kas poškėtų –
Čia ateina medkirčiai,
Matos platūs jų pečiai!

Aštriais kirviais nešini
Žengia vyrai keturi.
Pas senelę atsipūs –
Paplepės kiek, pasibus...

Bet senelės nesimato...
Nepasiūlo ji arbatos...
– Pasitikdavo ji mus,
Kviesdavo tuoj į namus...

– Durų ji neatidaro...
Aš jaučiu kažką negera...
– Ir iš kur baisus toks garsas?
– Juk tai vilkas lovoj knarkia!

– O koks pilvas jo didžiulis!
Bus prarijęs jis bobulę!
– Nieko gero čia nebus –
Čiupkime greičiau kirvius!

Kai įpuolė jie į namą,
Vilkui net užgniaužė amą.
Bandė sprukti nevidonas
Kaip varlė – išpūstais šonais...

Medkirčiai gi nemiegojo –
Vilkui kailį išvanojo!
Jie senelę išvadavo
Ir nustebt gerokai gavo,

Kad jų draugė – ne viena –
Anūkėlė štai su ja!
Gyvos jos abi, ir sveikos...
Linksmintis dabar jau laikas!

...............................................................

Nuotaika visų gera –
Pikto vilko nebėra!
Jo dainelė – sudainuota,
O mes kelkim linksmą puotą!

Piktas vilkas nugalėtas,
Nebėra miške jam vietos!
Vaikščioti galės laisvai
Ir žvėreliai, ir vaikai.

Jūs, vaikučiai, nebijokit –
Nebėra čia vilko jokio!
Bet sakykite visiems:
Reikia būti atsargiems!

Nors ir meiliai kas kalbėtų,
Aukso kalnus jums žadėtų –
Neklausykite kalbų –
Pasikliaukite protu!