Dūdorius

40
         
    Iki saulėkylos dar buvo laiko neskubėti.
    - Vidini, kaip ir kada tą savo dieną pradėjo Ivanas. Nepriekaištauk, bet Aleksandro Solženicyno knygos apie jį neskaičiau. Bjauru? Ana Achmatova kažkada sakiusi, kad ją turi perskaityti  du šimtai milijonų žmonių.
    - Kažkada? Tai turbūt dar Nikitos Chruščiovo laikais. Kodėl klausi apie Ivano dieną?
      - Ir mudviejų laikais. O klausiu todėl, kad jeigu kas panorėtų parašyti apie vieną radijo karietos dieną, siūlyčiau šitą. Dar diena neprasidėjusi, o jau, prašau –  ir Labanoro dūdų orkestras sapnuose, ir kryžiaus regėjimai Pasostės erdvėje. Bet svarbiausia, jog kitos dienos nebus, kad susiėję galėtume jaustis savi.  Dabar vėl nesuprantu, iš kur prisakyta perskaityti „Vieną Ivano Denisevičiaus dieną.
    - Denisovičiaus.
    - Taip, taip, Ivano Denisovičiaus, - pasakiau numesdamas akių žvilgsnį priešpriešiais ir viskas nutrūko. Dieve brangiausias, ogi žiūriu, prie aikštelės stoviniuoja Jonas Bartkus. Lyg būtų tiesiai iš sapno čia atskuodęs.
    - O kur Ypata? - užmiršęs pasisveikinti, trūkinėjančiu balsu klausiu nelauktą ir tokį ankstyvą svečią.
    - Labas rytas, ponai, - sveikinosi Jonas.
    - Labas, bet klausiu, o kur ponas Ypata?
    Neramu, net niežulys prabėgo nugara. Ir ta Jono šypsenėlė akimoju įsiėdė į smegenis - niekaip negalėjau atsikratyti minties, kad atvažiavo čia nuo Karaliaus Mindaugo tilto, Neryje palikęs Ypatą. Laikysena irgi tokia lyg burnoje laikytų Horacijaus žodžius: mes ir visa, kas mūsų, turime  mirti.
    - Jonai, kabėk. Klausiu, kur ponas Ypata?
    - Ko prikibai? Nelabasis apsėdo?
    - Ir kur čia atsiradai? Iš Vilniaus ar iš Griškabūdžio? - neatstojau.
    - Labas, Vidini, - nusigręžė nuo manęs Bartkus. - Kas jam pasidarė? Negi dėl to reikia jaudintis, eiti iš proto ir kitus erzinti. Fu! Būta bėdos! Ne Hanibalas prie vartų!
    - Bet iš tikrųjų, kur jis? Visą naktį Labanoro dūdos grojo, - ramiai sveikinosi Vidinis -. Atėjus į Pasostę nuotaika irgi tokia, kad norėjosi kryžiumi būti – kibirkščiuoti, degti, šviesti.
    Dabar jau pradėjo temptis ir Jono Bartkaus nervai. Pasiėmė nuo žemės maišą:
    - Va, sakiau, paprašysiu pono Ypatos, kad pora kibirų juodžemio įpiltų. Anksčiau norėjau, bet maniau, kad iki Joninių galima palaukti.
  - Vadinasi, atvažiavai iš Griškabūdžio?
    - Kodėl tau dėl to galvą skauda? Iš kur! iš kur! Ar savo namų neturiu? - Ir jau: - Ana, žiūrėkite, kur jis, ponas Ypata. Žino, kad saulės greičiau nepakelsi. O jūs laukite. Sugeba ponas Ypata nušluostyti nosis.
  -Tfu! Kad tu prapultum! Taip žmonės ir miršta, gavę širdies priepuolius, - atsidusau. -  Net neįsivaizduoji, besarmati, kokius triukus krėtei visą naktį. Sapnas toks įtikinantis, kad tikrai nesuabejojau, jog atvažiavai palydėjęs Ypatą nuo Karaliaus Mindaugo tilto. Tfu! Keliai linksta. Ir drebulys krečia. Nepyk, brolau. Viskas gerai, kas gerai baigiasi.
  - Maniau dėl Ypatos nirštate, kad karieta išvažiuos. Aš irgi skubėjau. Išvažiuos ir  gaudyk vėją laukuose.
    Pasirodžius J. (jotui) ryšiai su ponu Bartkumi atkuto. Galėjome tik konstatuoti, kad  neblogai žino, kas kaip čia yra.
   
    Į takelį įsuko ponia Citata, Tomas,  paskui juos Astė, raidės A ir B su J. (jotu) ir man nematytas berniukas, panašus į piemenėlį.
    - O, ką  matau! Malonu, kad neužmirštate!, - sveikinosi su Jonu Ypata, bet buvo labiau mįslingas, susikaupęs, įėjęs į save. Pasisveikino su manimi, Vidiniu ir parodydamas atgal:
    - Matote kokį svečia turime? Dūdorius.
    - Dūdorius? - vėl sapnais per smegenis kirto atmintis. – Iš Labanoro?
    - Kad nežinau. Klauskite Astę ir jos kompaniją. Tik abejoju, ar suprasite. Aš nesupratau, bet stebėtis nereikia: šiandien ketvirtadienis, birželio dvyliktoji, ryt penktadienis - birželio tryliktoji, kad ji nevaikščiotų!   
      Akimis pagavome mažąjį svečią.   
    - Iš kur jis? - žioptelėjo Vidinis: - Taigi ne Afrika ir ne badas.
    - Va! Va! ir aš taip- ne Afrika ir ne badas, bet sako, yra Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir to užtenka, - priekaištingai burbtelėjo Ypata.
    - Kas sako?
    - Klausi taip, lyg nežinotum, - tuo pačiu balsu lyg sau, bet kad girdėtų kiti: - Na, pažiūrėsime, kas čia bus. Kaip dugną dėsim.
    - Jeigu tik žiūrėsite, o neklausysite, negirdėsite, tai nieko ir nematysite, ponai, - ryžtinga buvo Astė ir, padėjusi ranka Dūdoriui ant apdriskusio petuko, nuėjo prie vėliavos stiebo: - Šiandiena mūsų diena, ponai. Mes kelsime vėliavą, - net nemanė paaiškinti kas tie „mes“.
   
    Saulė Šklėriuose  tekėjo 4‘42“. Astė, atklosčiusi šilką, paleido karietos vėliavą ir ją, priglaudęs prie lūpų dūdelę, kėlė Dūdoriaus muzika. O į mano sąmonę Vidinis siuntė tai, ką jautė arba tiksliau, ką sugebėjo perduoti iš savo pajautų. 

                Suvirpo muzika...
                Bet iki tol
                Dūdorių ploviau ir rengiau,
                Kad tik gražus!
                Kad neskaudėt akim!
                Kad purvinas, toks nešvarus
                Dūdorius
                          praustųsi
                                šauksmu:
                Dangau, ateik!
                Padėk, kaip jam
                Bent kartą
                Angelu pabūti.
                Ant veido limpa
                Murzini šešėliai
                Ir išvoliotas purvas
                Vargstančio dalioj.
                O rankų
                          irgi
                Niekuomet vanduo neplovė.
                Dūdoriau mielas, būk gražus...
                Tai kas, kad  šitokia tikrovė
                Skurdžia lemtim apglosto mus,
                Bet ...
                        noriu,
                              oi, kaip noriu
                Matyt su angelais kartu.

                Suvirpo muzika...
                Užsidegė akutės godžios
                Murzinėj veido,
                Ir girdžiu –
                Dejuoja, verkia
                Džiaugiasi ir bara,
                O ir mane
                Už rankų
                        paima
                              ir kelia -
                Ir aš jau angelas,
                Ir aš su juo skrendu...

                Kiek Dievo daug!
                Kiek daug dangaus!
                Kiek begalybės
                Sieloje žmogaus! 
                O angele tu mano,
                O dūdoriau,
                Manei, kad susitikę
                Nepažinsime tavęs -
                Užteko, kad pagrotum dūdelę
                Ir skamba
                Miškas ---
                        Žodis ---       
                Muzika ---
                          ČIURLIONIS.
 
    Vienas šaukštas deguto medaus statinę sugadina. Dūdoriaus buvo mažiau—tik lašas, bet tai buvo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės lašas.
    - Pagrok dar, Dūdoriau, - paprašiau priėjęs, ir visi pasilikome vietoje, girdėdami ir matydami, kaip virpa muzika Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „ Dūdoriaus“ dūdelėje ir  sieloje. 
(Iš „Laikas atsiminti“)