Velnias ir ragana

(Iš ciklo apie raganas)

Sėdi velnias ant tvoros,
Dairos dūšios nedoros.
Niekas jo matyt negali,
Gal tik uodegos galelį.

Ragana žliba pamatė,
Manė, kad tenai gyvatė,
Kruta, raitos palei tvorą.
Senė ją pagauti nori.

Šliaužia patvoriu susgūžus,
Taikosi pagauti šliužą
Už galiuko uodegytės
Ir ant rankos apsivyti.

Varvins nuodus į stiklinę
Ir gamins sau užpiltinę,
Sąnarius senus ištrynus,
Jos ant šluotos pas kaimynes.

Sėdi velnias, jam ne motais,
Kas laumyčios sugalvota.
Uodegėlė kaip gyvatė
Pro tvoros plyšelį matos.

Slenka ragana pro dilges,
O ho ho gyvatės ilgis...
Čiupt už galo ir patraukė,
Bet reakcijos nelaukė.

Velniui taip suskaudo (“ šakės“),
Terkšt su uodega per akį!
Ragana visai apžlibo,
Neskiria ožkos nuo grybo.

Lekia žabala pirkelėn,
Kur iš skausmo kaukti gali.
Neik į mišką prie jos būsto,
Nebaigė raganė siusti!

Skeltanagis iš medžioklės
Grįžo tuščiomis į peklą,
Galą uodegos jam gelia,
Merkia ją į karštą smalą.

Kai du blogiai susitinka,
Viskas nukenčia  aplinkui.
Vieni verkia, kiti rauda,
O abiems blogiukams skauda.