Kai Kristus nebūna prikaltas

39

      - Manau, bent nujauti, kokia negera naktis buvo. Kalbu ne apie tave, Šventoji. Tau turbūt laikas spalvų neturi. Svarbiausia, kad esi, - paimdamas nuo etažerės „Ypatos knygą“, kalbėjau jai, bet šnekos su ją darėsi vis atsargesnės. Ir dabar nebuvau tiesmukiškas; sugebėjau įterpti žodelį „turbūt“ – „Tau TURBŪT laikas spalvų neturi“, nors pats irgi nelabai dažnai jausdavau laiko spalvas. Svarbiau BŪTI.
    - Man paprasčiau, - sutiko Šventoji. - Laikas mažiau spalvotas dėl daug priežasčių -negeriu, nevalgau, nemiegu, nerūkau, nereiklia naktinpuodžių... Daug ko nereikia iš to, be ko negalite apsieiti jūs, tamstos. Ir jeigu ne būtinumas bendrauti žmogumi, suprantu, kad poreikiai  tokios kategorijos dalykams sumažėtų. O dabar, pavyzdžiui, irgi reikia sveikintis:
    - Labas rytas, dzieduli. Linkiu geros dienos!
    -. Ačiū, - pasakiau, pagavęs geresnę nuotaiką. - Duok Dieve, kad vėl nepradėtų Labanoro dūdų orkestras groti. Beje, kurį laiką maniau, kad bendraujant su tavimi, mano poreikiai mažės. Štai nereikia pačiam dienoraščio rašyti. Visuomet turiu solidžią pašnekovę. Bet, deja, neatsitiko, kad poreikiai mažėtų. Jau dabar suprantu, kad net nėra vilties, jog ateityje taip galėtų būti.
    Ir tai tiesa, tik man neatrodė, kad kažką apie tai įtaria „Ypatos knyga“, mano Šventoji. O jinai va kaip:
    - Suprantu apie ką kalbate. Mano buvimas jus, dzieduli,  verčia būti atidesniu, verčia suklusti ir pabandyti išgirsti dalykus, kurie anksčiau galvos nekvaršino. Užtekdavo pasirūpinti savimi. Ir nebuvo svarbu žinoti, bent stengtis žinoti, kad gal BŪTI svarbu net ir akmenėliui.
  - Na, šiandien tiek  teužtenka. Iki saulės patekėjimo pusvalandis – stengiausi atsikratyti užkliuvusios temos, bet prisipažinau, kad su Šventąja kalbėtis įdomu. Daug nepaplepėsi, ne taip, kaip su raidėmis ir ypatingai su B.
    - Dzieduli, dabar 4 valandos dvi minutės. Vadinas, iki saulės patekėjimo lygiai 40 minučių. Žinoma, šitaip pagal kalendorius. Iš tiesų saulė  Ignalinoje šiek tiek anksčiau pakyla negu Varėnoje, o, vadinasi, ir Šklėriuose, - rodė žinias daug skaitanti ir nedaug kalbanti Šventoji. Bet sulaukusi progos pakalbėti daugiau, nepameta  jos: - Ar suvokiate, kodėl Labanoro dūdas neduoda ramybės? Ar žinote, kodėl jos taip elgėsi?
    - Dūdos?
    - Todėl, kad neturite sukaupę informacijos, kuri pakuždėtų teisingą supratimą, kaip reikia elgtis, skiriantis su karieta. Pykti? Džiaugtis? Liūdėti? Abu su Vidiniu pasimetę. Jeigu leisite, galėčiau tai užrašyti į dienoraštį.
    - Būtent? 
   
      - Būtent: Dar prieš saulės patekėjimą, Vidiniui išėjus į karietą, šnektelėjome su Šventąja. Tuomet  ji pirmą kartą man suprantamiau paaiškino, kodėl naujo žmogaus atėjimui reikalinga gausi informacija. Todėl, kad per ją atsiranda mąstymo procesas – suvokimas, kaip reikalinga elgtis, susidarius išeities reikalaujančiai realybei. Visiškai nesvarbu, iš kokio šaltinio ši informacija gaunama sprendimui priimti – ar iš biologinio žmogaus smegenų, ar iš būsimo Naujo žmogaus elektronikos.
   
    - Negi manai, kad taip paprasta suvirškinti, ką pasakei. Bet, regisi, suprantu. Nagi rašyk, - paskiau, - bet su prierašu.   
      - Ir koks tas prierašas?
      - Reikia užrašyti, Šventoji, jog bandau suvokti, kad kuo greičiau visa žmonija persikels į užtarnautą poilsį, tuo geriau. Šiandien  mano smegenys iš tikrųjų nepajėgūs suvokti, kaip reikia elgtis, kad karietos vėliava būtų pakelta ateities labui, kad jos  erdvės nebūtų įšaldytos, apkaltintos nesąmone,  fantazija, dar kažkuo. Aš bijausi, kad  kažkas nesunyktų, kas jau yra. Kai Ypata sėjo juodžemį irgi  buvau kvailio padėtyje.
Bet gana. Apie tai tikrai gana, Šventoji. Eime ieškoti Vidinio.
   
    Vidinį, kaip jis ir sakė, suradome karietos Pasostės erdvėje. Bet reginys toks, kurį atrodė  žinau ir ne kartą matęs. Bet kartu žinojau, kad „ atsižiūrėti“ niekada neužteks.  Man pasirodė, kad lange, kuris buvo į tėviškės sodybos pusę, įšoko kryžius. Ne toks didelis ar žemas,  sunkus ar lengvesnis, kurie statyti Šklėrių sodybų pavartėse, pakelėse  ar Kabelių parapijos  bažnyčios šventoriuje.
  -Tai aš. Ar matai, Pranuci?  O tu, Šventoji, ar žinai, kas atsitinka, kai ateina tokia šviesa? - klausė mudviejų Vidinis.
      Bandžiau surastą karietoje vaizdą palyginti su Čiurlionio paveikslu „Kryžius“ Tai nesutapatinami dalykai ir vis dėlto panašu, nors viename kito būta nedaug. Net ir tuomet, kai Vidinis išskėtė rankas ir atrodė, kad pats pavirto kryžiumi. Kalbančiu, beje. Net eilėraštį deklamuojančiu:                 

                          O būna -
                          Kryžius neslegia pečių.
                          Jį paėmiau akim
                          Su spinduliais pro langą.
                          Ant jo net Kristaus neradau -
                          O Viešpatie! Ateik,
                          Jei ledi sau
                          Nebūti ten,
                          Kur nukryžiuotą kalė.
                          Nedidelė mano trobelė,
                          Galbūt net kryžiui ne paguoda.
                          Bet...
                                argi vien tik langus 
                          Šviesai atidarom?

                          ... Įėjo kryžius
                          Manyje pabūti.
                          Čia daug net to,
                          Ko pats nebežinau -
                          Iliuzijom
                                  ir pasakom
                          Išaugę medžiai,
                          Įaugusi šešėliuose
                          Keista žolė.
                          O kas gi čia?
                          Galbūt, esmė
                          Dar nesunokusi,
                          Nežinanti
                          Kuo atsiras,
                          Kai bus?

                          Su kryžiumi šviesa suaugo.
                          Tiesiu buitim apdegintas rankas;
                          - Čiurlioni,
                          Kur padėjai Kristų?
                          Šviesa pro langus,
                          Pro tave
                          O aš maniau -
                          Nedidelė mano trobelė
                          O Jėzus ten,
                          Kur nukryžiuotą kalė
   
    - Ar supratai? - nežinau kurio - manęs ar „ Ypatos knygos“- klausė  Vidinis.
    - Su kryžiumi, Vidini, iš tikrųjų  nei reikia, nei įmanoma atsisveikinti. Jo jokia karieta  neišveš. Tu ta žinai. Kiekvienas esame sau kryžius. O tave juk irgi neretai kaip savo kryžių priimu. Daug šviesos jame. Antraip, turbūt nežinotume, kad prie jo buvo Kristus prikaltas.
(Iš „[i]Laikas atsiminti[/])