Naktis su Labanoro dūdom

38
               
        Naktis bemiegė. Galva užgrūsta mintimis, bet visos jos tokios, jog norėjosi, kad jų nebūtų. Sunku supaisyti ir atsirinkti nors vieną, kuri galėjusi ką nors keisti ar bet bandyti kažką daryti taip, kas būtų geriau. Vaizdai irgi vienas po kito virto į vokais užmerktas akis, slidinėjo o po jais ir tirpo, užleisdami pasirodymus kitiems. Štai kažkur sėdžiu su senu laikraščiu rankose, skaitydamas informaciją apie Praną ir jo karietą – ir džiugu tik iki kol, kol jis neblyksteli apgeltusiais dantimis į veidą ir nepasako, kad JIS ne AŠ, o kitas Pranas, kuris vertas, kad apie ji rašytų laikraščiai. Paskui  nueina ir iš toli cituoja:

    „Keistokai atrodo, kai vidužiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai tas žmogus sako, esą, susiruošė ieškoti žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų nuvažiuoti į amžiaus pradžią ar net toliau. Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas: „Tikime ir abejojame, abejojame ir tikime“.
   
        Vėliau raidės A ir B ėmė mane už rankų ir vedė nepažįstamu koridoriumi,  vis prašydamos, kad eičiau greičiau, nes dėdė  Kva Kva Kva arba Bul Bul Bul užrakins kabineto duris ir negalima bus pamatyti vietos, kur mane ištikusi amnezijos liga. Pakeliui vis kalbėjusios, įtikinėjusios, kad dėdė labai doras žmogus ir manęs  niekuomet nebuvo užmiršęs. Todėl man  labai svarbu neužmiršti ir parašyti su Šventąja  elektroniniame dienoraštyje:

  “Garbinga, kad neužmiršdavo telefonu paskambinti ir Pranas Morkus, kitaip dar  Kva Kva Kva arba Bul Bul Bul. Jis žinojo, kad atmintį apie Radijo karietą pamečiau išėjęs iš jo kabineto, tačiau telefoniniuose pokalbiuose apie tai neužsimindavo ir paprastai klausdavo, ar nežinau, kur prapuolė kuris nors iš mudviejų pažįstamų.  „Mudviejų pažįstami“ jam dažniau  nepažįstami žmonės, tačiau visi buvę Radijo karietos keleiviai. Išgirdęs, kad tokių nepažįstu, žinodavo apie mano atminties būklę ir tuomet ką  nors pacituodavo iš Senojo Testamento. Dažniausiai girdėdavau: „bet Adomui neatsirado padėjėja į jį panaši. Tuomet Viešpats Dievas siuntė ant Adomo gilų miegą; o jam užmigus, išėmė vieną jo šonkaulių ir jo vietą užpildė mėsa. Po to Viešpats Dievas iš paimtojo iš Adomo šonkaulio padarė moteriškę ir ją atvedė pas Adomą“.

    Bet raiškiausiai, ilgiausiai po užmerktų akių vokais pabuvo ponas Ypata.
Prie uždegtų žvakučių karste gulėjo numirėlis. Ypata priėjo prie jo ir nežinia ką pakuždėjo. Tuomet pamačiau, kaip iš karsto išlipa apie 75 metų žmogus. Nebuvo sunku žinoti, kad tai austrų kompozitorius Arnoldas Šenbergas.
    - O kas tave keis? - paklausė
    - Nežinau - atsakė Ypata. Ir tuomet atsiminiau, kaip užrašuose „Laikas atsiminti“, apie A. Šenbergą parašyta:
     
“[i]Jis taip bijojo 13 dienos, kad galima sakyti, mirė nuo savo perdėto prietaringumo. 1951 metų liepos 13 dieną, penktadienį, jis praleido po antklode, drebėdamas iš baimės. Likus ketvirčiui valandos, jo žmona įėjo į kambarį, norėdama pasakyti, kad bijoti liko 15 minučių. Tuo metu Šenbergas, sunkiai pakėlęs ranką, vos pratarė žodį “harmonija” ir mirė be dvylikos minučių dvyliktą”.
   
    - Ypata, neprasidėk! – šūktelėjau, - yra įdomesnių dalykų. Va, linkėjimus siunčia Jonas Bartkus iš Griškabūdžio. Prisimink! Kartu su juo dirvožemį Šklėriuose ant Karlonų kalnelio sėjome. Dovanų irgi atsiuntė.
    Ir tik dabar pastebiu, kad Ypatai paduodu virvę ir pistoletą.
    - Sakė, kad dar reikia tilto. Bet jį dabar nesunku surasti. Ne karo metas ir tiltai nesugriauti.
    - A, prisimenu, - neskubėjo į karstą gulti Ypata.
    Aš irgi Jus atsimenu, ponas Ypata, –pasakė Bartkus nežinia kodėl ir kaip atsiradęs šalia. Ir Ypatai: - Siūlau numirti kitokiu būdu. Tai patikimiau, negu atsiliepti į paraskevidekatriafabijos iššūkį. Ponui Arnoldui Šenbergui pasisekė, bet irgi laukti reikėję beveik visą parą. Betrūko tų nelaimingų dvylikos minučių ir nebūtų gebėjęs numirti. Ar reikia rizikuoti?
  Ypata užmiršęs, kad karste vietą pasilikusi tuščia, klausiamai žiūrėjo Bartkui į akis ir  laukė, kokį mirties būdą jam siūlo.
    - Pone, neatsisakykite! Nors esame sapne, bet vis tiek, - Ir nelaukdamas ką  pasakys Ypata, dėstė: - Mirkite nors tuoj pat. Niekas nedraus. Juo labiau, kad šis mirties būdas stengiasi pamėgdžioti Šventąją trejybe. Va, Pranucis  mano dovanas jums sąžiningai perdavė. Tai virvė, kurios viename gale užrišau kilpą. Jau dabar galite užnerti ant kaklo.  Antra, - tai pistoletas. Šovinio nereikia ieškot. PISTOLETAS užtaisytas.  Bėda, kad negalėjau atsiųsti tilto. Todėl prisiėjo pačiam čia atkakti, kad pasakyčiau ir parodyčiau, kokį siūlau. Eime, - atsargiai lietė Ypatos petį Jonas Bartkus: - Parinkau gražiausią. Manau, kad tiltas jums patiks. Negaiškim. Reikia suspėti, kol gaidžiai dar neužgiedojo. Eime, - dar kartą paragino eiti.
    - O kam  jis jums reikalingas? Taigi tiltas, - pasiteiravau.
    Buvo apmaudu, kodėl nekviečia ir manęs į  kompaniją,
    - Paprastas  dalykas. Kitą virvės galą reikės užrišti už tilto turėklo . Svarbu, kad iki vandens užtektų laiko šūviui į smilkinį. Įdomu. Tikrai įdomu, - pakrapštė nagu smilkinį ponas Ypata. – Tai kam tie sakymai, kad zanavykai - gobšiai. Visai - ne. 

    - Fui, - išmuštas sapno prakaitu iššokau iš patalo. Atrodė, kad krentu Vilniuje nuo Karaliaus Mindaugo tilto į Nerį. - Niekur žmogus neturi ramybės. Net miegodamas. Net sapnuodamas.
   
    - Tu teisus, Pranuci. Niekur tos ramybės nageli surasti.  Ir man visą naktį Labanoro dūdos grojo, - atsiliepė už lentinės pertvaros Vidinis. - Ne naktis, o kančia. Ėė, einu į karietą. Iš Pasostės  dar kai ką parsinešu. Nedaug jau ko belikę. Gali būti, kad  mudu paskutinį kartą šiandien kelsime karietos vėliavą.
. - Ką? Ar jau susirengė išvažiuoti?
- Rytoj  penktadienio tryliktoji. Jeigu ir neišvažiuos, nemanau, kad ten matysime poną  Ypatą. Visą naktį nedavė ramybės! Dūdų orkestro dirigentas, mat!

                                Kalbėkite ką norit  man -
                                Gal priežodžiais, gal patarlėm ar mįslėm.
                                Bet po mirties
                                Mes niekur neišeisim,
                                Tiktai giliau savy sugrįšim -
                                Ir Dievas ten,
                                                ir angelai,
                                                            ir rojus,
                                Bažnyčios šventos
                                Ir piktieji pragarai -
                                Per visą naktį
                                Labanoro dūdos grojo,
                                Kuteno pažastis velniai -
                                Reikėjo šokt...
                                Ir šokau, ponai,
                                Laimingas, kad su ragana poroj...
                                Neturi velnias dūšios
                                O šuva- skolos...
                                Šiandien iš ten poeziją girdžiu,
                                O visa kita
                                atsiprašant  - fū...

    -Taip, taip! Iš tikrųjų, kaip pasakyta: ieškodamas ir  velnią surasi. Bet iš kur jis, kai jo neieškai? Pragaras, o ne naktis, - pyko Vidinis.
    - Eik, Vidini. Eik!..
[Iš „Laikas atsiminti[/i]“.