Ir ką su šia bjaurybe daryti?

Mano meilė - tokia didžiulė,
Širdyje akmeniu guli.
Pavargau, nuprotėti pradėjau.
Gal paleisti ją, rupkę, pavėjui?
Prie gėdos stulpo pririšti?
Ar dar kur nors susikišti,
Kad kaip velnias koksai apsėdo
Ir prišaukė didelę bėdą?

Patarė neblaivi kaimynė:
-Išmainyk tu ją,
Prakeiktąją,
Į butelį vyno!

Išmainiau, bet nepadėjo...
Kai prablaivėjau,
Bjaurybė ir vėlei
Namo parėjo.

Daugiau jau nieko nedarysiu,
Nebarsiu, nekeiksiu, lauk nevarysiu.
Uždarysiu ją sielos kamputy,
Jei mokės tylutėliai ten būti.

Tik, jei kvailiot vėl sugalvos,
Išmesiu lauk už pakarpos!