tamsus... atsibos

2009 01 27

Sugedo kamanės
Dar ir šiandien girdžiu
Tas menkas elektros iškrovas,
Kai nesustodami tiksi
Trukčiojantys antakiai.
(tai žvakė šąlanti vėjyje
Ar paukščio sparnai ausyje –
Neatskirsi) negaliu klausytis
Geležinių pianino grotų,
Pasibaigiančių ties horizontu
Naktinio įrimo. Jos pleišėja
Į garsų paukščius,
Temdančius mano klausą.

Nekvailas... lieso veido siluetas
Pasistiebęs ant taburetės glosto naktyje
Katiną sėdintį ant rankos.
Balti plaukai kartais šmėkšteli už stiklo.
(pagalvotum vėl kokia sena vėpla
Džiausto pastipusias kregždes...
Lipina prie dangaus skliauto).
Šiąnakt ji pasmerkta, nes per protinga
Žmonijai, vėl lunatikuota susisupusi
Į lovos patalą – virtusį išdžiūvusio šulinio
Dugnu. Tik tiek. Pasirąžo vos įsitempusioje
Prieblandoje, pasisuka, iškelia ranką virš
Galvos ir visiškai nereginčiomis akimis
Pradeda niūniuot paslaptingą melodiją.
(greičiau ne sau ar katinui, bet pasiklydusioms
Miesto gatvėms)

Magnetiniu pienu plinta
Vėsiais sienų kvadratais,
Kol melodija tampa
Savo pačios prieglobsčiu...
Įsiropštus ir įžiebus švieselę
Jos neįžiūrėtum, tik
Užsilaikiusi vėsa įkvėptų kuo
Greičiau nešdintis.

Kitų negalima patikėti šiam urvui.
Ji – viena niekada neišeinanti
(net į mėnulio apšviestas landynes,
Kurios masina nuotykių ieškotojus)
Visi laukia ir aš... kol ši palėpė
Išleis paskutinį atodūsį.

Jei stovėsiu anapus upės ant
Ant apžėlusių kriauklių krantinės
Ir žvelgsiu nedrąsiai savo laukiniu
Orumu pusėn kur nesidairo
Net metalinės stogų raganos.
Sulauksi kol pražys dangus
Šukėmis. Tos prieigos visad
Mesteli šį tą lankstaus...
Istoriją apie tave.

      Ji alsuoja mirties kvapu žiemos pradžioje,
      Kai patenki ten; niekada nepaleidžia
      Išsprūsta iš sienų... veidais, kurių atgal
      Nesugrūsi, tranais – kurių nenuslėpsi
      Vaško akiduobėse.
      Nes visa tai ko bijojai, tik čia turi terpę
      Pragysti.  Visais kūnais kuriais naudojais
      Kaip indais šviesai laužti. Žodžiais
      Neišplaunamais, suluošintais purvo garbintojais.
      Visomis patyčių formomis. Visu žiaurumu.
      Sugrįžta aprodyt ką kūrei.
----------------------------------------------------------------
Kūnas – tavo palėpė aistrų.
Suvaldyti, pažabot paranku,
Bet mes žmonės su tūkstančiu
Rankų – po vienerias poras kasdien
Sulaižome trupinius džiaugsmo,
O galėtume išbarstyti kitiems.
Tad sugrįžk į savo urvą dulkėtą
Plaštakėmis – rudenio gatvėmis
Ir pakeisk ką baisaus talpinai savyje
Sutraiškytom savo svajonėm.