Sode prie laužavietės

36       

      - Nesmagu man, ponai. Nelabai suvokiu, kodėl taip, bet, sakau: nesmagu. Ir visiems nesmagu, nors... Taip nebūna, kad visiems, - paneigė ką tik pasakytus žodžius Ypata. - Smagu sodui, kiemui, namams. Bet labai įtikinamai prašau: nemanykite, kad šitie nesusipratimai vyksta pagal mano užgaidas.
    - Ar reikia apie tai kalbėt? Manau, kad - ne. Kada manote išvažiuoti? – paklausė Vidinis ir palinkėjo: - Laimingos kelionės! Būtų, žinoma, smagu žinoti, kaip jums seksis keliauti, - ramiai kalbėjo Vidinis, nepamiršęs pasakyti, kad neturime teisės  manyti, kad kelionė galėtų nesisekti, kuomet karietą vadeliuos ponas Ypata.

    Susėdome aplink laužavietę ant akmenų. Ji tuščia. Tik pelenai storu sluoksniu  dėbso iš tos vietos, kur kūrentasi ugnies. Kurį akimirksnį pasirodė, kad visi akmenys apsėsi. Bet taip tik sudejavo iliuzijos sparnu palytėta atmintis.
    - Bet gi, Pranai, - išgirdau senokai taip ištartą vardą: - Esate puikus vežėjas! Ir prašau patikėti žodžiais, kuriais kalbu. Jūsų valioje manyti kaip patinka, bet lai dangus mane atiduos mirties patalui, tačiau kitaip nepasakysiu: esate puikus vežėjas! Iš tikrųjų, kaip dažnai galima bausti nežinant už ką? - išgirdau nuostabos gaidelę, neįtardamas apie ką prakabo Ypata. Vidinis buvo imlesnis.
    - O gal be atsiminimų, kurie mūsų nedžiugina? - paklausė, bet taip, kad  atsakymas atrodė aiškus, nesileidžiant į pamąstymus. Tačiau pasitaikius tokiai progai Vidiniui buvo smagu prisiminti patarlę, kad, girdi: Miške kerta – namie  balsas atsiliepia. Jis nemokėjo jos suprasti ir buvo nusiteikęs manyti, kad miškui skaudžiau aiktelėjus, būtinai sudejuoja dangus. Tačiau parašyta, kaip parašyta ir jam  norėjosi paneigti tautosakines nuostatas bent sau ir tiems, kas jo klausytųsi.  Su Ypata sužiurom jo pusėm, laukdami jo poezijos, ir tuomet:

                    Gal taip kitur,
                    Kur miško ne tiek daug,
                    Ar vienas kelias į namus pareina,
                    Bet čia, Šiliniuose,
                    Miškai iki dangaus -
                    Jei kerta kas – tai Dievui skauda.
                    Prisiimu savas kaltes
                    Už nemokėjimą pašaukti:
                    Jeigu žmogus,
                    Priglauski prie savęs,
                    Paglostyk mišką lig šerdies,
                    Kad neskaudėtų Dievui danguje.
                    Va, Stradivarijaus smuiku
                    Tau padėką Medeinė -
                    Miško deivė griežia:
                    - O, būk žmogau,
                    Bent jau miške – Žmogum.
                    Ramybė tau
                    Ir žaliai dzūkų dainai! ...
   
    - Kalbuosi su patarlėmis, priežodžiais. Kai visi darbai padaryti ir karieta nereikia važiuoti, kas belikę? Pats sau pašnekovus sugalvoju, - pasakė, nesulaukęs  mūsų vertinimų ir tai supykino Ypatą.
    -  Visi darbai padaryti? Tu ką, Vidini? Iš mėnulio nukritai? - pyktelėjo Ypata. Atsistojo. Padėjo ranką ant obels kamieno: - Va, pažiūrėk! Gal galėtumei pasakyti, kada ji genėta? O kažin, ar nebūsi užmiršęs, kiek šiame sode obelų? Ir, beje, visos tokios – jau kiek metų, kai negenėtos. O tu?  „Visi darbai padaryti! “ Kita vertus, ar pats supranti, ką čia užgiedojai? Nereikia savo patingėjimus teisinti senatve.
    - O-cho! Jūs mokate supykti!
    - Moku, Vidini. Ir dar kaip moku! Ir su dangumi moku susipykti. Dabar irgi susipykęs. Manęs netenkina paaiškinimas, kad  girdi, Dievo keliai nežinomi.  Karietos keliai irgi - ne. Bet sakyk, meldžiamasis, kas turėtų kalbėti apie Achilą, jeigu  ne Homeras?
    - Nepykite, jeigu kažką ne taip pasakiau. Poezijoje būna visokiausių dalykų.
    - Karieta didelis dalykas, Vidini. Su ja reikia elgtis tik turint gerą išmanymą. Aš tiek daug jo irgi neturiu. Ir nemanau, kad  kuris iš  mūsų tiek jo turėtume. Manau, kad kažkur yra raktas mįslės įspėjimui, bet  jį reikia surasti. Turime karietą, o nei vienas  nežinome, kas jį  yra. Adatą šieno kupetoje nelengva surasti, bet įmanoma. Sodo negeni, adatos  neieškai, rašai nežinią ką. Po šimts pypkių, kaip galima taip?
    - Tikrai nesitikėjau, kad toks piktas. Tiesiog pasiutęs - nuoširdžiai Vidinis pasidžiaugė Ypata. - O tik prieš pusvalandį su dzieduliu jautėmės kaip Napoleono kariai. Drąsūs. Nugalėję stipriausią  priešą. Tai yra patys save. O va atsistojau kario  pozoje prieš Ypatą ir kinkos sudrebėjo, -stengėsi juokauti Vidinis ir bent truputį pavyko.
    - Skaudu, kad ieškome priešų ar nedraugų, kur jų nėra. Erdvių paslaptis karietoje man tiek pat mįslė, kaip kiekvienam mūsų. Bet gi esame katalikai, nors irgi gyvename su Trejybės paslaptimi.
Tuomet jau ir aš:
    - Prisėskite, ponas Ypata. Irgi atsiprašau, jeigu kažką ne taip pasakiau ar ne taip supratau.
    - Žinote gi, kad sėdėjimas mane erzina, tad nekreipkite dėmesio. Bet tikiuosi, ponai, prisimenate, mano nuotykius su juodžemio sėja. Tai irgi ne mano užgaida, bet ši žeme  dabar – derlinga. Tik reikia žinoti, kokį javą joje sėti. Jūs manote, kad tai lengva? O gal vėl tuos pačius grikius sėsime?
    Pajaučiau, kad Ypata pasakė daug, tik kažkodėl su Vidiniu nenorime suprasti. Stengdamasis parodyti palankesnį dėmesį keliausi nuo akmens.
    - Jūs teisus, ponas Ypata, net ir žmogų išklausyti irgi reikia mokėti.
    - Ir dar vienas dalykas: aš tikrai nežinau, kada karieta išvažiuos, - nekreipdamas  dėmesio mano žodžiams kalbėjo Ypata. Ir netrukus išgirdome, ko net sapnuose nesitikėjome.
    - Ką? Ką pasakei, Ypata? Pakartok dar, - nesusilaikiau ir nutvėręs jį už rankos beveik maldaujančiai: - Labai prašau, pakartokite.
Ir tuomet Ypata vėl:
    - Sakau gi, kad nežinau, kada karieta išvažiuos. Tačiau jai išvažiavus Karlonų sodyboje pasiliks Pasostės  erdvė. Taip pat ir Giedrės erdvė. Daugiau man nepasisekė išprašyti. Nežinau, ką dar reikėjo man padaryti, bet galimas dalykas, kad tai, ką dabar  pasakiau, greit negalėsiu pakartoti. Jūs, ponas Pranai, puikiai žinote, kas atsitinka kuomet įsimeta amnezijos liga.
    - Neduok Dieve, ponas Ypata. Savo priešui to nelinkiu.
    - Karietos vežėju irgi nebūsiu. Puikiai atsimenu antikos laikų draugą Seneką ir  kartoju: manau, kad pagrindinis  sveiko  proto bruožas yra sugebėjimas sustoti ir  bendrauti su savimi.
    - Nemanykite, kad turime jums priekaištų, - nežinia kodėl pasakė Vidinis, bet ką nors prasmingesnio pasakyti, matyt, kad tuo kartu nebuvo įmanoma.  Ausyse spengė sugulę Ypatos žodžiai ir man  kažkodėl norėjosi žinoti, ką jaučia pelėda apsirėdžiusi povo plunksnomis.
(Iš „Laikas atsiminti“)