Niekuo neypatingas rudeninis vakaro nakvišavimas su mintimis apie Tave.

Tą vakarą ilgai žiūrėjau į savo rankas. Mažos mažytės, visiškai vaikiškos rankos, atrodančios tokios visiškai nenaudingos ir silpnos…kaip keistai joms nedera masyvus sidabro žiedas ir ilgi, tyčiomis išaštrinti nagai truputį aptrupėjusiu ryškiai raudonu laku... Prisimenu juos slystant per  tavo odą...
Šįvakar kad ir kaip stengiausi to išvengti, atslinko mintys apie tave. Rodos atsėlino iš kairės, bet nesu visai tikra. To niekaip nesuprasi. Galima nebent įprasti. Tačiau aš niekaip neįprantu. Mintys apie tave šaltos ir tamsios, kaip ir tu…
Nukritau ant savo pilkos lovos, ir įsijungiau muziką. „Sunkią“. Niekad negalėdavau klausyti „black metal“, nes tame „ausis kankinančiam triukšme“, kaip sako mano kambariokas Povilas,  lyg pro miglą  jausdavau neapykantą, pyktį ir panieką žmonėms bei dar kažkokius jausmus, neišreiškiamus žodžiais, bet stingdančius kraują ir tamsius, lyg bežvaigždė žiemos naktis… O dabar klausausi, pati sustingusi, ir nekenčiu tik savęs. Galvoje mintys ridinėjasi juodais sunkiais rutuliukais. Kvėpuoti darosi vis sunkiau – tai reikalauja iš manęs valios pastangų – nors tik guliu susirietus ant šono ir bandau sutramdyt verksmą – negražu būtų ryt pasirodyt pasauliui raudonomis kaip triušio akimis, ar ne?
Po pusvalandžio „juodmetalis“ užspringsta savim ir, paskutinįsyk tęsiamai sukriokęs, nutyla. Tyloje girdisi, kaip už lango kaukia vėjas, ir kartkartėm kieme nukrenta obuolys, dusliai bumbtelėdamas tamsoje. Pamąstau apie blynus su obuoliais, ir skrandis skausmingai susitraukia…
Namuose visur persismelkę miego kvapu: melsva ramybe, lengvu kvėpavimu, linguojančiom ore nematomom sapnų gijom… Nemiegu tik aš. Jaučiuosi tuo pat metu ir išdidžiai, ir gailiu savęs, kad neatsiduodu į minkštą miego glėbį…
Atsikeliu, judėdama lėtai ir negrabiai lyg mažutis zombis. Mintys bei jausmai galvoje susijaukė į vientisą juodą masę,lipnią ir šlykščią lyg tabako derva.  Aplimpa kaukolę iš vidaus, atkerta mane nuo išorinio pasaulio…Oi, kodėl jūs tokios juodos? – klausiu savo minčių. Kažkur jau girdėtas klausimas, man rodos, dar užvakar aš jį išgirdau skirtą sau…
Laikrodis atrodo lyg išplaukęs iš savo kontūrų - tai dėl to, jog aš be akinių, bet vis tik įžiūriu, jog jau „ketvirtis po vidurnakčio „
Sliūkinu į vonią, atsuku vandenį. Mėgstu tekančio vandens garsą…stebiu, kaip raudonas skystis liejasi į šiltą srovę, skaidosi vingiuojančiomis sruogelėmis, tirpsta, dažydamas vandenį rausvai…Rožių kvapo vonios putos…
Nusirengiu ir spoksau į  savo neproporcingą kūną. Perbraukiu rankomis per šonus. Užsimerkiu, bandydama prisiminti, tavo švelnius prisilietimus. Nepavyksta. Velniop. Atsimerkusi žiūriu sau į akis. Meluočiau, jei sakyčiau kad nemėgstu veidrodžių. Niekaip neatsikratau įsitikinimo, kad veidrodžiai - tai vartai į kitą, anapusinį pasaulį. Kvaila, žinoma.
Dar po valandos, aš, jau susivyniojusi į mylimiausią juodą minkštai aksominį chalatą (o mylimiausias dėl to, kad man per ilgas, ir vaikštant dar gerokas gabalas velkasi grindimis iš paskos) skaitau Bodlero biografiją, ir nors trumpam laikui išmetu iš galvos mintis apie tave…
Nors jos niekad neišnyks – juk žinai.

p.s. Tas, kam skirtas šis kūrinėlis, manau jau suprato... Nes aš visgi nemėgstu atvirai dedikuoti.