Puikybė ir prietarai

Aš kurį laiką susilaikiau nuo komentarų. Mes sėdėjome tryse už apvalaus medinio stalo Stelos virtuvėje. Sienų apmušalai įnirtingai spitrijosi į mane tamsiomis nuorūkų paliktomis akutėmis. Ore pakibo kaimyno troškinamų kopūstų kvapas. Iš radijo tyliai sklido „Greatful Dead“. „Čia kas per hipių mėšlas“, pasakė Monikos draugas. Už lango tyliai snigo. Mes sėdėjom tyliai, tik Monikos draugas retkarčiais nervingai pabarbendavo dviem pirštais į medį.
Viskas prasidėjo prieš dvi dienas ir baigėsi per kelias minutes. Bet mes vis dar negalėjome atsitokėti. Turiu galvoje, tai vienas iš tų dalykų, kurie pritrenkia tave stipriai, tiesiogine to žodžio prasme sviedžia į betoninę sieną. Kažkuri smegeninės dalis taip ir lieka išsitaškiusi ant asfalto, nesvarbu kiek darbo įdėtų vyrai baltais chalatais ir vaistais ir myžalais prasmirdusios moterys. Neabejoju, jog jos labai higieniškai save prižiūri, tačiau tas kvapas prilimpa prie odos. Jo nenusiplausi.
Prieš dvi dienas, o tai buvo penktadienis, aš anksti baigiau darbą, nes man skaudėjo skrandį. Pasakiau Vikui, kad ne mano sumautas reikalas, o ir klientų mažai. Todėl jis sutiko pasėdėti vienas, šiaip ar taip, niekas jo namuose nelaukė. Manęs laukė Mari.
Pakeliui namo aš pakliuvau į avariją. Įlipau į dvidešimtą autobusą, pamišęs jo vairuotojas pralėkė pro dvi raudonas ir paskui, pagavęs „žaliąją bangą“, leidosi pakalnėn nuo bažnyčios tolygiai didėjančiu greičiu. Aš sėdėjau prie lango, bet jis buvo aprasojęs. Kai patryniau stiklą rankove, paaiškėjo, kad iš vidaus nė velnio niekas nenusivalo, taigi, matyt, techniškai jis buvo apšalęs. Iš agoniško tratėjimo aplink save, suvokiau kad lekiam greičiau, nei paprastai. Dėl to, kad visos šviesos buvo žalios, o kolegos vairuotojai prisitaikė prie veiksmų eigos, kokias tris minutes infarkto ištiktas vairuotojas vežė savo keleivius pagal maršrutą. Nelaimei, o gal ir laimei, niekada nežinai, kaip viskas galėjo pasisukti, gatvė pagaliau sukosi, o autobusas rėžėsi į supermarketą.
Iš pradžių įtardamas kažką negero, aš įsikibau į metalinį strypą, skirtą išlaikyti pusiausvyrai. Deja, netrukus pastebėjau, kad jis išlaužtas iš savo pradinės pozicijos, ir yra nestabilenis netgi už mane. Aš įsikibau kėdės. Tada mes trenkėmės. Priekis susimalė į košę, bet aš buvau beveik pačiam gale, todėl atsipirkau rankos lūžiu ir viso kūno nubrozdinimu. Paramedikai mane šiek tiek aptvarstė ir liepė keliaut į ligoninę, peršviest su rentgeno aparatu. Aš paaiškinau jiems, kad esu vienu rentgeno peršvietimu skiriamas nuo smegenų vėžio, mat kai buvau vaikas, labai daug sirgau ir jie vis švietė ir švietė ir švietė mano sinusus. „Neišsidirbinėk“, pasakė man paramedikas. „Nepersišviesi ir bus žopa, tu ką mirt susiruošei? “. Ne, aš nenorėjau mirt. Todėl sėdau į taksi ir nuvažiavau į ligoninę. Taksistas buvo jaunas vaikinas, kuris nesuprato, kad norėčiau atgauti savo dvidešimt litų grąžos. Kadangi buvau per daug pavargęs ir išsigandęs, kad galėčiau ginčytis, tiesiog liepiau jam užsikrušt ir išlipau nepasiėmęs pinigų.
Ligoninėje man pagaliau pavyko rast traumatologinį, bet buvo susidariusi šiokia tokia eilutė. Kai kurie žmonės galbūt net buvo iš to paties autobuso kaip aš. Aš atsisėdau ant atsikišimo sienoje ir pradėjau laukti.
Staiga moteris išbėgo iš vieno iš kabinetų. Ji klykė kaip pamišusi, atrodė kaip pamišusi, todėl matyt tokia ir buvo. Paskui ją išėjo vyras, baltu chalatu. Jo veidas iš pirmo žvilgsnio pirminė siuvimo adatų pagalvėlę. Ten kur medžiaga buvo suraukta, susidarė kažkas panašaus į šypsnį, o vietoj akių jis turėjo skirtingų spalvų karoliukus. Dešinys juodas, o kairys – violetinis. Plaukai buvo ne kas kita kaip vilnoniai siūlai, nutįsę ant akių. Pagaliau jis buvo kokių dviejų pėdų ūgio, o jeigu jums nelabai aišku, kiek yra dvi pėdos, nes jūs per daug užsispyręs su europietiška matavimo sistema, sakyčiau kažkur apie šešiasdešimt centimetrų. Todėl aš neišsyk supratau, kodėl žmonės iš priimamojo pradėjo bėgti. Vėliau, kai prisimindavau tą akimirką, mane apimdavo noras išsilupti akis ir sumetus nuleisti jas klozete. Bet tada aš nustebęs stebeilijausi į mažąjį daktarėlį. „Jūs užsirašęs? “, paklausė manęs daktaras-lėlė. Aš papurčiau galvą. „Aš patekau į avariją“, paaiškinau. „Man liepė persišviest ranką. Sako, kad jinai lūžo. “ „Einam ir pažiūrėsim“, pasakė daktaras-lėlė, mandagiai praleisdamas mane pro duris pirmą.
Ranką teko sugipsuoti. „Bet šiaip jūs – sveikas kaip ridikėlis“, užtikrino mane daktaras-lėlė. Jo vardas buvo Paulius, ir jis buvo susimetęs su sesele vardu Stela. Pagaliau, pasirodo lėlės-daktarai ne toks jau ir retas dalykas. Žinoma, jiems sunkiau pasiekti kai kuriuos įrengimus, kai esi tik dviejų pėdų ūgio, bet technologijos ganėtinai pažengę. Kai kurie žmonės šiek tiek abejoja jų įžvalga, dėl akių-karoliukų. Bet tai tik stereotipas. Man tikrai gėda už tuos, kurie smulkmeniškai kabinėjasi prie kitų trūkumų.
Vakare, Paulius pasiūlė man prisijungti prie jo ir Stelos draugiško pasisėdėjimo. Mes žaidėm „Monopolį“, kai staiga mes tai pamatėm. Per televizorių rodė „Panoramą“. Apparently, Amerikoj kažkokį pakį, einantį per raudoną šviesą, partrenkė džipas. Ir kai džipo vairuotojas įsitikino, kad pakis miręs, iškvietė policiją ir ėmė laukti, nelaimingojo kūną nutįsė kažkoks kitas minivanas. Ir tįsė kokias septynias ar kiek mylių. Galva neišneša...