Sveikinimai Napoleonui

35   
        Kai labai norima pasilikti vienam, vienumoje, taip ir atsitinka - tie, kas yra arčiau, kas įvelia tave į kompaniją, nepastebimai vienas po kito nyksta, išeina ir, žiūrėk, jau esi vienas. Taip atsitiko ir po surengto triuko – vaidinimo „Dega“. Karietos ekipažo žmonės pradėjo skirstytis - užgeso  pečius, išsivėdino namai. Vengdamas skersvėjų, asmeniškai uždariau kai kuriuos langus. Vidinis išėjo parsinešti iš karietos pasostės reikalingiausius daiktus ir ten palaukti vėliavos nuleidimo.
    Sustojau prie lango ir žvelgiau vakarų pusėn
    - Ar galėčiau jus vadinti dzieduliu? - išgirdau paklausiant „Ypatos knygą“ arba kitaip – Šventąją.
    - Niekas lig šiol manęs to neklausė. Ateina laikas ir... dziedulis. Vadink!
    - Laiką suprantu kitaip. Jūs irgi kartais pasakote: nekelk nosies, Šventoji. Aukštai šoksi – žemai tūpsi. Man tokie dalykai nerūpi. Man svarbu kaupti informaciją. Šia prasme esu tikra gobšė. Ir jūs žinote, kodėl. Suvokiame, kad tik per ją tegali ateiti naujas žmogus. O sąlygos mums palankios, nes, pavyzdžiui, aš irgi esu jums reikalinga, kad sugebu atsiminti ir amnezija man nepavojinga. Manimi tikite labiau, negu savimi.
    - Tas tiesa. Žmogaus atmintis labai pažeidžiama - naikina ligos, naikina mirtis. Per ilgesnį laiką ji savame išblėsta. Šiandien dar atsimeni, o rytoj- žūrėk, jau užmiršęs. Senatvė! Daug duočiau ir aš, jeigu sugebėčiau atsiminti, ką žinojęs. Jeigu ką surandu, tai dažniausia ne savo atmintyje. Tiesa, būna, kuomet kažkas sušvyti galvoje ir netikėtai išnyra, pareina tai, kas kažkada buvo tavo. Ir koks džiaugsmas!  Tuomet ir šokteli aukščiau, atsiėmęs iš užmiršties  bent dalelę savęs, - kalbėjomės su Šventąja, net neįtardamas, kaip niūru būtų be jos.
    - Neužsikalbėkim, dzieduli. Jau saulė prie laidos. Suprantate, kodėl apie ją?. Karietos vėliavos nuleidimo laikas.
    - Taip, Šventoji. Ir va pirmą karta suprantu, kad ten jau man nebūtina ateiti. Saulė leisis kaip prieš daug metų birželio 11- ją, o būtent: 21’55. Dar ryte kėliausi karietoje. Ir tai paskutinis kartas. Dabar jau nereikalingas.
    - Na, imk mane ir žengte maš!

    Karietos vėliavos  pakėlimo- nuleidimo aikštelėje nebuvome pirmi ir paskutiniai.  Pirkios įspūdžiai buvo pritildyti. Niekas žodžiu nenorėjome jų liesti, tačiau jautėsi, kad jie ištirpdyti kiekvieno kraujuje ir į širdis atneša nuosėdų. Džiaugiausi, kad nepasidaviau norui užsidaryti namuose, kad sugebėjau ateiti, kuomet atrodė, jog galiu to nedaryti. Visi buvome, kaip vakar, kaip anksčiau, tik saulė leidosi viena  minute vėliau. Rytoj irgi leisis tuo pat laiku, lyg norėdama geriau įsižiūrėti į birželio penktadienio 13-tosisa lauktuves.
    Vėliavos nuleidimas neužtrunka. Pastovėję kelias minutes skirstomės prie savo darbų, dažniausiai visi kartu sugarmėdami karietos erdvėse. Šį kartą mūsų keliai skyrėsi - su Vidiniu neskubėdami įkalne kilome į sodybos kiemą. Reikėjo kažką- kad ir bent ką - kalbėti.     
    - Vidini, kažką nori pasakyti?
    - Nieko ypatingo. Noriu, Pranuci, ir save, ir tave  pasveikinti. Mudu juk nugalėjome. Patys save. Suprask – galingiausią priešą. Kai norėjome, kad kas mus temptų už rankovės, prašytų, įtikinėtų -  patys atėjome. Nežinau, iš kur mano smegenyse užrašyta, bet ten taip: vyrais tampama užsivilkus uniforma. Ir dar: nepritekliai ir vargas yra tikrieji kareivio mokytojai. Sunku būti, kuomet žinai, kad jau nesi reikalingas. Tačiau atėjome. Sveikinki mane, o aš tave. O abu kartu Napoleoną. Tai jis čia taip kalbėjęs.
      - Sveikinu, Vidini. Ir Napoleoną taip pat. Bet jau kuris laikas, kai nesiunti į mano atminį eilėraščių. Išsekai?   
    - Neamžinas. Ateina laikas ir čia užsiraukti, bet nėra padėties be išeities. Juk viskas pasakyta, kad ir ką aš ar bet kas iš mūsų bekalbėtume. Ir dažnai - paprasčiau, lengviau, aiškiau. Žvilgterėjau į Prano paliktą lagaminą, o ten  makulatūros, kad oi, oi, oi. Bet žiūriu, kad ir kelios knygos. Atsiverčiau „Patarlių ir priežodžiu“ knygelę ir iškart į akis: „Mirtis dažniausiai ateina nelaukiama“. Pasakyta  tai, matyt velniažin kada,  jeigu toks priežodis į tautosaką  įrašomas. Bandžiau pasiginčyti, o kas iš to –klausyk:

                  O tu sakai: - mirtis
                  Ateina, kai nelaukiam jos.
                  Nebūtų man sunku jos laukti,
                  Kad tik žinočiau- neateis.
                  Ir vis tik būna,
                  Kai atodūsyj sunkiam,
                  Aš laukiu jos, atvėręs širdį -
                  Te žvilgteli!
                  Bet kai širdis – tuščia,
                  Nereikalingas mirčiai aš.

    - Nusprendei pasiginčyti su patarlėmis ir priežodžiais.
    - Kodėl pasiginčyti? Tiesiog pabūti. Pabandyti suvokti iš kokios gilios ateities  mudu atėjome.  Gal ir mudviem reikėtų atsiminti tuos tolimus draugus, kaip, sakysime, iš antikos laikų savo bičiulį Seneką atsimenantis Ypata. Mes jam pavydime, o ryžto atsiminti savo draugus nesiimame. Adomas su Ieva visiems  mums tėvai ir manau, kad jie proto galios palikimą dalijo sąžiningai.
    Tuomet prie mudviejų prisigretino Ypata.
    - Kur du – trečias  nereikalingas,  bet gal tai ne absoliuti tiesa.
    - Taip tik atrodo, kad mudu du. Tai ne tiesa. Su mumis ir „Ypatos knyga“. Pagaliau, ką tik iš Vidinio išgirdau, kad jis irgi surado sau nuolatinį palydovą. Irgi knygą. Tik joje surašytos patarlės ir priežodžiai.
    - Gerai. Bet norėčiau su judviem pasikalbti,  o knygos man tikrai netrukdo, - pasakė Ypata ir išėjęs į priekį nuvedė takeliu į seną sodą.
(Iš “Laikas atsiminti“)