Už šį mirksnį

Praradimuos nauji atradimai,
Tirpsta snaigėmis dienos neilgos.
O dangus mums ir duoda, ir ima,
Jis nebūna be prošvyčių pilkas.

Jau nestebina žodis nebaltas,
Jo negaudai, praleidi pro šalį.
Ir neieškai, kas kaltas - nekaltas,
Kai geltona spalva keičia žalią.

Nebeaikčioji: „Dieve, kaip skauda... „
Jei jauti, tai, vadinas, esi tu.
Ir dėkoji už tai, kas jau gauta,
Už šį mirksnį, už valandą šitą.