3 ir viskas

Trečia naktis.

O aš jau šaukiuosi Dievo ir reikalauju pasiaiškinimų už ką esu baudžiama. Man skauda. Kiekvienas raumuo įsitempęs. Skausmas ateina, sugriebia ir staiga paleidžia. Tik akimirkai, o tuomet apkabina dar stipriau. Ir galiausiai maldauji, kad jis tavęs niekada nepaliktų. Tu žinai, kad kai jis grįš tau skaudės dar labiau.

Sunkis galvoje priverčia tave jaustis, taip tarsi žengtum per neperžengiamą rūką. Tu eini, eini, eini o galo nėra ir nėra. Begalybė prieš tave, o už nugaros keliai, kuriais nebegali grįžti. O tu taip nori rasti kelią atgal į tą vietą kur tu visada buvai laiminga. Tavo kojos basos, supjaustytos stiklo per kurį žengi ir kruvinos pėdos už tavęs.

Tik trečia naktis

Drebančioms rankom griebiu cigarečių pakelį ir išlėkiu į balkoną. Basom kojom. Šalta. Tačiau negaliu grįžti. Užsidegu cigaretę ir traukiu dūmus plaučiais. Sako, kad cigaretės kenkia. Velniop. Ir tada išleidžiu pro surauktas lūpas debesėlį dūmų. Jaučiu kartų dūmų skonį. Dūmai. Jie dūmai kyla aukštyn, tai Dievams patiko tavo auka. Gal jie priims mano auką.

Priešais mane kitam balkone rūko mano kaimynas. Pamojame ranka vienas kitam. Tylime ir nieko nesakome. Jis žvelgia įdėmiai į mane. Aš stypsau balkone tik su trumpa rankove maikute vidurį žiemos.

Tik trečia naktis

Tris dienas mano skausmas stiprėjo. Šiandien, net vaistai nepadeda. Jie sako, kad viskas bus gerai. Tačiau, kaip jiems paaiškinti, kad man skauda čia ir dabar. Kai nejauti skausmo, kuris tave suplėšo ir tada vėl atsainiai surenka, tu negali išties užjausti. Apsimeti, kad apibendrinta patirtis tinka. Nė velnio ji netinka.

Empatija. Man juokas ima nuo šios idėjos. „Įlipti į kito batus“. Graži teorija. Tačiau kaip tu tai gali padaryti? Niekas juk niekada negali nusiimti savo batų. O kai tu su savo kaliošais bandai įlipi į kito batus, kai jo koja vis dar plūduriuoja batuose... Tai tu netik užmini jam ant kojos, bet ir sutepi svetimus batus. Nesupykdinsi savininko? Empatija. Cha.

Tik trečia naktis

Jie sako, kad viskas bus gerai, bet jie sakė ir aną kart taip. Kiekvieną kart jie sakydavo, kad viskas bus gerai, bet viskas pasisukdavo į blogą. Jie kraipydavo galvą nesuprasdami kas vyksta, o aš gavau tyliai kentėti. Vakar nuo skausmo praradau sąmonę. Apalpau vidurį kambario.

Nebegaliu. Tiesiog nebegaliu. Jie siūlė gultis į ligoninę. Bet sakė, kad vaistų negalės duoti. Nežino kas man. Bet sako, kad viskas bus gerai. Velniop juos visus. Nuo skausmo tabletes aš ryju kasdien jau 5 metus, tačiau jau tris dienas jie nebeveikia. Jie sako, kad aš neturiu taip elgtis. Sako, kad prie skausmo priprantama. Susigyvenama.

Jaučiu, kaip skausmas už nugaros man idiliškai šypsosi. “Taip susigyvensime”. O aš tegaliu atsakyti “Ne”. Bet abu žinome, kad aš neturiu pasirinkimo. Jis stipresnis už mane. Ėda mane, lėtai, sistemingai, gardžiuodamasis. Ir aš pralaimiu, kas minutę, kas valandą, kas dieną. Noriu juoktis iš savo bejėgiškumo. “Na ir ką tu darysi? ”. Nesipriešinsiu, o gal pasiduosiu? Ir staiga suvokiu, kad negaliu pasiduoti.

Tik trečia naktis.

Bėgsiu. Nusprendžiau. Metu cigaretę pro balkono kraštą. Tada rankomis pasisveriu ir užlipu pati ant balkono krašto. Žvelgiu žemyn. Vos 12 aukštų. Matau kaip krenta mano cigaretė. Matau, kaip krenta kaimyno cigaretė. Jis šaukia man kažką. Negirdžiu. “Bėgsiu” atsakau jam. Ir šoku žemyn. Vėjas taršo man plaukus, o aš skrendu žemyn. Ir juokiuosi. Daugiau nebe paliksiu kruvinų pėdų.