„Kelias kurio nesirinkai“ (1)

„Kelias kurio nesirinkai“

Įžanga.

- Tu visada tokia! - buvau įsiutusi ant jos. Mano kraujas tiesiog virė, jaučiau kaip pulsuoja mano galvoje. Potvynis, atoslūgis, potvynis... Norėjau keiktis, bet neprisiminiau tinkamų keiksmažodžių, klykti iš įsiūčio nepajėgiau.

- Atsiprašau. Aš tikrai...

- Tu niekada taip ir neišmokai laikyti liežuvio už dantų. – rėkiau ant jos. – Tai buvo mano paslaptis! Kokia teisę turėjai ją išplepėti? Ir tuo labiau jai? Nei savo, nei kitų paslapčių tu nemoki saugoti. Tu... – ir tada supratau, kad peržengiau ribą. Žodžiai įstrigo gerklėje. Prieš mane stovėjo kažkas kitas. Tai nebuvo mano geriausia draugė. Jos veide degė neapykanta, įsiūtis, pagieža, o gal tiesiog panieka? O gal visi kartu? Tik daug vėliau supratau ką tądien ji bandė pasakyti: „ Eliza, tu net netuoki kokias aš paslaptis saugau“. Po akimirkos visas jos kūnas atsipalaidavo ir Alisa buvo vėl prieš mane, tokia kaip visada.

- Atsiprašau – išlemeno. Aš buvo tokia šokiruota to keisto persimainymo, kad nebegalėjau daugiau ant jos pykti. Tarsi užhipnotizuota linktelėjau. O ji man nusišypsojo savo skaisčia šypsena. Po savaitės tai įvyko.



1 Skyrius: Nekrologas 

- Supraskite aš ne iš tų žmonių, kurie nuolat laksto pas psichologus Nesu iš tų kurie prašo pagalbos, bet štai aš čia. Sėdžiu ant minkštos raudonos sofutės ir kalbu su jumis. Prašau padėkite man. – nemanau, kad kas man gali padėti. - Tai bus mano pirmas kartas, bet tikriausiai jūsų tai nestebina. – kalbu toliau. - Ilgai mąsčiau vakar ar man eiti ar neiti. Žinau, kad paskambinau vakar jums, bet iki šio ryto nebuvau tikra ar ateisiu. – sakau jam tiesą, kuri nėra maloni. O jis net nepyksta, tik palengva šypsosi. - Atėjau, nes galiausiai suvokiau, kad privalau... – nutilau. Tiesiog negalėjau rasti tinkamų žodžių. Jei žodžių turėjai kišenėje ieškoti tai mano kišenės buvo užsiūtos, prakiurusios ar amžinai tuščios.

- Nesijaudinkite, daugelis jaučiasi nejaukiai pirmą kartą ateidamas, ne jūs viena. Bet vėliau bus lengviau. Žmogus apsipranta – ir jis man maloniai nusišypsojo, šypsena kuri nepalietė jo akių.

- Kaip įdomu. – nusišypsojau ir aš - visada bijojau, kad kai papasakosiu šią istoriją mane jūs išjuoksite. Tiksliau bet kuris žmogus išjuoks. – o baimė išties buvo pagrįsta.

- Nesijaudinkite, taip tikrai neįvyks – rimtu tonu jis man atkirto.

- Sakykime. – nesvarbu. Tiesiog neištarti žodžiai man svilino gerklę, tad turėjau prabilti. - Prieš pradedant noriu kai ko paprašyti.

- O kogi?

- Norėčiau, kad manęs klausytumėtės, kaip bendražmogis. Neverskite manęs eiti, kur aš nenoriu. Neverskite susitikti su praeities demonais, su kuriais aš dar per silpna susitikti. Leskite man vesti pokalbį. Čia mano istorija ir aš noriu ją pasakoti savo tempu. – giliai įkvėpiau ir tęsiau. - Tačiau aš noriu, kad jūs klausytumėtės įdėmiai, jei iškyla klausimų klaustumėte. Bent ne kaip mano psichologas, kuriam aš moku, kad bukai klausytųsi, bet kaip žmogus, kuris sutiko kitą kančios minutę.

- Žinoma. – sutiko jis labai greitai ir lengvai. Nemanau, kad jis suvokė ko aš prašau, ko aš noriu, ko aš reikalauju. Tebūnie.

- Ačiū. Taigi istorija. Nuo ko pradėti... 

- Gal nuo pradžių? – pasiūlė jis man taikiai. Net jei ir suvoki, kad jo šypsena neliečia akių, kad jis apsimeta, kad jam malonu klausytis tavęs, bet vis gi jis visai malonus žmogus. O dėl patarimo. Na gal jis ir geras, bet turėjau pradėti nuo galo, o tiksliau nuo vakar dienos. Turėjau pasiaiškinti kodėl aš čia atėjau. Pasiteisinti tiek sau, tiek jam. 

- Imkite – ir ištiesiau jam laikraščio puslapį, kuris buvo sulankstytą į tvirtą kubelį. Kai jis paėmė aš lengviau atsidusau, dalis svorio nukrito nuo mano pečių – Ištieskite jį. Ir atsiverskite ties nekrologų skyrium

Atgrubusisiais pirštais jis lėtai vertė puslapį. Girdėjau kaip traška nekokybiškas laikraščio lapas, kurį jau spėjau apipilti kava. Ne, jei nebūčiau apipylusi kava nebūčiau radusi to skelbimo, nebūčiau pastebėjusi jos vardo. Juk vis dėlto koks normalus žmogus skaito nekrologus? Aš iki tos dienos jų niekad neskaičiau ir nemanau, kad ateityje užsiimsiu šia veikla.

Galiausiai jis atsivertė puslapį. Įtampa įslinko į mano širdį. Jis pažvelgė įdėmiai į mane ir laukė kol aš ką nors pasakysiu. Privalau kalbėti.

- Ar matote kada laikraštis buvo išleistas? – jis greitai pažvelgė į lapo ir viršų ir atsakė

- Spalio 4 dieną. Užvakar?

- Aha. O dabar skaitykite nekrologus, kol vienas pagaus jūsų dėmesį. Pastarąjį perskaitykite garsiai. Ir tada suprasite dalį mano susirūpinimo ir susidomėjimo. Manau jis jus tikrai sudomins – šį kart mano veido raumenys sukūrė sarkastišką šypsena. Jei jis neras to ko aš tikiuosi, tai jis yra kvailys nevertas mano laiko. Turėsiu dar labiau skubėti ir ieškoti pagalbos pas ką nors kitą.

- Gerai

Jis vėl įdėmiai pažvelgė į mane. Manau jis abejojo ar aš kalbu rimtai ar tik žaidžiu su juo. Tačiau nusprendė, kad verčiau bandyti atspėti ką aš norėjau jam parodyti, nei laukti, kol jam viską atskleisiu. Iš stalčiaus susižvejojo akinius ir užsidėjo ant savo storos nosies. Ir lėtai nusukęs akis nuo manęs pradėjo skaityti. Teisingas sprendimas.

Tuo tarpu aš žvelgiau į šviesą sklendančią pro langą. Lėtai, tikslingai. Ji neturėjo kur skubėti. Ji tiesiog peržengdavo slenkstį ir drąsiai krisdavo žemyn. Aš visada mėgau saulę ir jos šviesą. Tada pažvelgiau į daktarą ... Senstelėjęs. Viršugalvis jau pradėjo plikti. Puikiai išlygintas kostiumas, kaklaraištis, marškiniai. Jo rankos laikančios laikraščio skiautę jau spėjo seniai susiraukšlėti. Ir tai įvyko daug anksčiau nei veidas spėjo tai padaryti. Prie jo lūpų buvo įsikūrusios juoko raukšlės. Manau, kad jis laimingas žmogus ar bent dažnai juokiasi. Staiga jo antakiai susiraukė. Rado. Jis atsisuko į mane ir pažvelgė tiesiai į akis. Tarsi laukdamas patvirtinimo. Nenorėjau linktelėti, bet nesusilaikiau:

- Radai?

- Manu, kad taip. „Vakar vakare labai tikėtinai mirė Alisa Tanenbaum. Niekas jos nepasiges ar nepasigedo, bet laidotuvės bus spalio 17. Tu nekviečiama“

- Teisingai.

Tą akimirką abu nutilome. Paskendome tyloje. Vėl pažvelgė į laikraštį ir dar kartą perskaitė tuos tris smulkius sakinius, tačiau šį kart tyliai, sau. Laukiau. Išties tai nebuvo tradicinis nekrologas. Paprastai buvo skelbiama, kad tada ir toks žmogus mirė ir kaip visa šeima pasiges mirusiojo, kaip visi rauda jo netekties, kaip jo paliktos dukros raunasi plaukus nuo galvos. O čia buvo skelbiama, tai ko niekas nerašydavo nekrologuose. Netaktiška tokius rašyti. Juk apie mirusius gerai arba nieko. Daktaras pažvelgė į mane. Mačiau, kaip sutrikimas neapleidžia jo žvilgsnio. Jis tarsi klausė, kas galėtų tokį nekrologą parašyti, ar čia žiaurus pokštas? Ir aš klausiau to paties. Bet dar įdomesnis klausimas buvo, kodėl tai susiję su manimi. Tad turėjau tęsti, o tiksliau pradėti:

- Aš jį perskaičiau užvakar. Ir šiandien atėjau pas jus. Labai džiaugiuosi, kad mane taip anksti galėjot priimti. – iš tiesų aš labai džiaugiausi, kad kažkas atsisakė jo paslaugų. – Matau jus sudomino šis skelbimas. – jis nelinktelėjo, bet abu žinojome, kad tai tiesa. - Keistas? Savotiškas?

- Na manau, kad taip. Niekada nieko panašaus nesu matęs. 

- Nenuostabu. Nemanau, kad kas nors tokius rašytų. Tai tiesiog per daug žiauru. Tačiau mane domina faktas, kad jie apskritai įdėjo šį nekrologą ir kodėl būtent tokį

- Ir kodėl tai jus domina? – šis klausimas buvo nereikalingas, nes kiek mane trikdė šis keistas skelbimas, tiek ir jį. Klausimas kodėl natūraliai kilo. Tačiau jis turėjo pareigą, kaip mano psichologas. Jis turėjo man užduoti klausimus, priversti mane mąstyti.

-  Leiskite man pasakyti savo nuomonę apie šį skelbimą. – šiandien bandysiu žaisti detektyve, o gal darželio auklėtoja. - Na tiesiog pamąstykime kartu. Pradėkime nuo pirmo sakinio. Gal galite jį perskaityti garsiai?

- Vakar vakare labai tikėtinai mirė Alisa Tanenbaum“

- Šio sakinio struktūra gana keista. Jei būtų skelbiama „Vakar vakare mirė Alisa Tanenbaum“ viskas būtų kaip priklauso. Tradicinis nekrologų sakinys. Pranešimas visuomenei: „mirė tas ir tas“. Bet čia įmetami du žodžiai, kurie tradicinei formuluotei suteikia naują reikšmę.

-  „labai tikėtinai“

- Teisingai. „labai tikėtinai“. Jos mirtis nebuvo netikėtumas. Tarsi ... buvo suplanuota iš anksto, niekas negalėjo pasipriešinti tam kas įvyko. Visa tai nebuvo jos galioje. Ar ji buvo sveika ar nesveika iki to momento mes nežinome. Tačiau, net mirties patale nesi tikras, kada mirsi. Gal būt šiandien, o gal tik po savaitės. Na galbūt.

- O jei tai savižudybė?

-  Negali būti.

- Kodėl?

-  Netikiu. Aš esu tikra, kad ne Alisa parašė šį skelbimą. Kažkas kitas, o jei kažkas kitas, tai reiškia, kad pastarasis leido jai mirti. Žiauru.

- Galbūt

- Na gerai, tolyn. Jei pirmas sakinys savotiškas tai antras dar keistesnis. Galite perskaityti?

-  „Niekas nepasiges ar nepasigedo, bet laidotuvės bus spalio 17“

- Tikriausiai man pritarsite, kad šis pats keisčiausias ir šalčiausias sakinys visame nekrologe – jis lėtai linkčiojo pritardamas. – Juk jeigu tu niekada nemylėjai to žmogaus ir žinai, kad niekam nerūpi tas žmogus, tad kodėl tu gaištum savo laiką ir pinigus ir įdėtumei jo nekrologą į vieną perkamiausių laikraščių mūsų šalyje? Ir tuo labiau tokį didelį skelbimą.

- Na jūsų tiesa

- Taigi vien faktas, kad kažkas įdėjo šį skelbimą nurodo, kad kažkam rūpėjo Alisa, gal ne taip kaip turėtų, bet visgi. Tada klusimas kyla, kodėl jie neigia savo sąsajas su ja. Kodėl jie praneša, kad jiems ji nerūpi, kai akivaizdu, kad tai netiesa. Meluoja? Bet jeigu jie įsitikinę, kad nemeluoja, tai koks jų santykis turėjo būti su ja. Ir apskritai, kodėl skelbtumei visam pasauliui, kad „niekas jos nepasiges ar nepasigedo“. Juk yra sakoma apie mirusiuosius gerai arba nieko. Tačiau man įdomiau kodėl jie naudoja žodelį „ar“.

- Jus domina labiau žodis „ar“, nei „nepasigedo“?

- Na taip manau, kad nepasigedo irgi keistas žodis. Nes juk jei nepasiges tai ir nepasigedo. Nes jeigu tu pasigedai, tai tu ir ateityje jausi netekties jausmą. Tačiau net jei dabar nepasigedai, tai dar nereiškia, kad ateityje tu nepasigesi. Gal būt bus momentas, kai suvoksi, kad kažko trūksta.

- Dėl to „ar“ jus ir sudomino?

- Taip. Būtent dėl to. Tai nurodo, kad jei žmogus dar nepasigedo vis dar gali pasigesti. Tačiau jei mąstai logiškai tai negali grįžti į nepasigedo būseną. Taigi, kažkas dar gali ją atrasti. Ir tai tarsi kvietimas ją surasti.

- Kvietimas?

- Manau, kad taip. Bet vėliau tai paaiškinsiu giliau. Antra dalis kuri mane labai jaudina šiame sakinyje yra data.

- Data? – jo balse girdėjau abejonę

- Ar žinote kelinta šiandien?

- Manau, kad spalio 6. Palaukite! Bet laidotuvės spalio 17, tai juk...

- Per ilgai. Laikraštis išleistas spalio 4, o ji mirė vakare. Tad klausimas, kaip jiems pavyko įdėti į rytinį laikraštį šį skelbimą. Jei ji mirė vakare, tai kaip pranešimas atsidūrė laikraštyje spalio 4. Nebent ji mirė spalio 3, kaip jie tikėjosi ir jie įdėjo skelbimą, kai ji vis dar buvo gyva. O tai būtų per daug žiauru. Bet vis... O laidotuvės. Jūs teisus per ilgas tarpas. Beveik 14 dienų. Tiesiog per daug.

- Bet ji galėjo mirti ir Spalio 2 vakare.

- Bet tada kam rašyti „vakar vakare“?

- Nežinau

- Aš irgi. Tad galiausiai lieka paskutinis sakinys.

- „Tu nekviečiama“

- Taip. Manau, kad kreipiasi į konkretų asmenį. Kažkokią moterį ir jie neleis jai atvykti į laidotuves. 

- Išties.

- Jus tikriausiai sudomino šis nekrologas, kaip ir mane. Jis vienas iš tų netikėtų atradimų. Gal būt mąstote, kad tai koks nevykęs pokštas. Tačiau aš manau, kad tai nėra koks nevykęs pokštas, nes jei jis būtų, tai būtų tiesiog per daug žiauru. Nežmogiška. Tačiau, kai smalsumo šydas atidengtas ir pradėjote mąstyti logiškai viena mintis turėtų jums įkyriai kerbenti galvoje.

- Ir kokia tai mintis turėtų būti?

- Ir ar turiu tai pasakyti? Jūs manote, kad aš per giliai knisuosi į šiuos sakinius. Kad aš bandau per daug suvokti, per juos. – Iš jo veido išraiškos suvokiau, kad atspėjau tikrąją jo poziciją. Tiksliau užbėgau už akių klausimui kuris jam būtų kilęs dar po kelių minučių

- O ką tu apie tai manai? – senas psichologų triukas

- Aš manau, kad tokia galimybė yra labai tikėtina – jis lengviau atsiduso. – tačiau yra dar vienas veiksnys.

- Veiksnys?

- Taip. Dėl šio faktoriaus aš ir atėjau čia. Jei būčiau perskaičius šį nekrologą neturėdama to veiksnio galvoje nemanau, kad būčiau tokia pasimetusi dabar. Ir tikrai nebūčiau ėjusi pas jus ar pas kokį kitą psichologą. Mano istorija vis dar būtų paslėpta po 9 antspaudais ir niekada niekam nebūčiau papasakojusi jos. Tikriausiai

- Ir koks būtų tas ... faktorius?

- Aš manau, kad pažinojau Alisa Tanenbaum.