Davatkėlė...

Antras namas nuo miestelio galo - Binkių. Čia gyvena našlys Binkys su savo šešiolikamete dukra Onute. Senas kalvis dabar savo kalvę kieme nuomoja jaunam, buvusiam jo mokiniui Kaziui ir šis linksmai dainuodamas ir, savo dainoms pritardamas kūju, nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro skardenosi toje kalvėje.
  Našlys, kai jaučiasi geriau, ateina į kalvę pasėdėt, padūmt dumplių, pasigrožėt, kaip jo mokinys jaunas kalvis Kazys vikriai ir gražiai darbuojasi.  Be to čia nuolat maišosi žmonės. Atvažiuoja ūkininkai kaustyti arklių, taip pat atveža ir kitokių darbų, o be to miestelio vyrai ir bernai mėgsta čia susirinkti pavakariais parūkyti, paplepėti, pajuokauti. Čia gali išgirsti naujienų, anekdotų.  Seniui patinka būti tarp žmonių, bet paskutiniu metu jis negaluoja ir į kalvę retai beužsuka. Po kepure jam visada parišta skarelė, kad saugotų ausis nuo skersvėjo ar per didelio triukšmo.  Jam skauda ausys, jis silpnai girdi ir dėl to jis dažniausiai sėdi „gonkelėse“. Vienas, rūko pypkę, o jei sugalvoja pasivaikštinėti, tai eina lazdele pasiramsčiuodamas.
  Pažiūrėjus iš tolo, tai jis jau sukriošęs senis, nors neturi nė šešiasdešimties. Jaunas būdamas mėgo gerokai išgerti, girtas žiauriai mušdavo savo žmoną, spardydavo, tampydavo už kasų. Onutė, per tiek metų prisižiūrėjusi, kaip kentėjo jos motina ir, šiai numirus, prisižadėjo niekada netekėti už vyro. Jaunutė įsirašė į tretininkes, rytais vakarais lankė bažnyčią, su kitomis vyresnėmis davatkėlėmis giedojo bažnyčioj rožančius, „brostvas“, dalyvavo visuose kituose bažnytiniuose renginiuose, giedojo „pagrabuose“, ėjo kartą į mėnėsį išpažinties, o komuniją priimdavo kiekvieną dieną per rytmetines skaitytines mišias.
  Iš ko našlys ir dukra gyveno - neaišku. Ūkiškas didžiulis pastatas, stogu jungiantis daržinę, tvartą ir malkinę, seniai tuščias. Nei jokio gyvulio, nei vištos. Be kalvės našlys dar nuomoja antrą namo pusę, bet negi tiek užtenka, kad iš tų pajamų, kurias gauna už nuomą, galėtų  išgyventi du žmonės?
Kaip ten bebūtų jie gyvena, Onutė pas ūkininkus netarnauja. Gal būtų net geriau tarnauti, negu karšint piktą puskurtį tėvą. Kiek valgius, kiek nevalgius ji dar gauna kumščių paragaut nuo nekantraus senio, bet ji nesiskundžia, nuolankiai neša savo kryžių, guosdamasi ir būdama įsitikinusi, kad kas yra skriaudžiamas ir pažemintas šiame gyvenime, bus palaimintas ir išaukštintas pas Dievą.
  Suvargus, išblyškus, kūdutė, Onutė visada buvo apsirengusi tretininkiška ruda suknele ilga iki žemės. Užsegtas kaklas iki pat smakro ir parišta balta skarelė paryškino tamsiai mėlynas akis ir juodų antakių lenkimus. Su maldaknyge ir rožančiumi rankoje ji rytais, vakarais, o sekmadieniais iki pat pamaldų galo – ji bažnyčioje. Pro susirinkusius kieme vyrus praslenka tyliai kaip šešėlis nesidairydama ir nuolat palydima pajuokiančio berniokų krizenimo.
  Kai mirė tėvas ir ji liko viena, jai pasidarė lengviau. Ne tik, kad nebebuvo, kas engia, bet dar ir viena burna mažiau, tuo labiau, kad senis labai prisižiūrėjo savęs ir suvalgydavo visus gardesnius kąsnelius.
  Jaunimas iš Onutės šaipėsi, o miestelio moterėlės nė kiek „nepadyvijo“. Atvirkščiai. Matydamos tokią dievotą, tylią, nuolankią, atsidavusią Dievui ir bažnyčiai, ją labai vertino ir ėmė prašyti, kad pamokytų, paruoštų jų vaikus pirmąjai komunijai.
  Porą metų Onutė tuo ir vertėsi. Mokė mokyklinius vaikus poterių, katekizmo, kaip prieiti išpažinties. Už mokslą jai mokėjo tuo, kas ką turėjo: lašiniais, kiaušiniais, kumpiu. Kiek gaudavo už nuomą, kiek sušelpdavo šeimininkės už mokslą, jai vienai pilnai užteko. Po truputį Onutė pradėjo atsigaut, papilnėjo, parausvėjo skruostai ir pasidarė tiesesnė. Nebe taip lenkė prie žemės visą laiką jaučiamas silpnumas.
  Pavasarį labai netikėtai atvažiavo Onutės motinos sesuo iš Kauno. Tikra teta, tik kad jos Onutė beveik niekada nemato. Paskutinį kartą ją matė atvažiavusią į tėvo laidotuves. Tada dar ir dovanų atvežė: išaugtinių ir panešiotų savo dukros Elenutės suknelių, batelius. Bet kai Onutė vilkėjo savo rudą davatkišką, tai visos tos suknelės taip ir liko gulėti komodos stalčiuje.
  Šį kartą teta atvežė ne tik saldainių ir apelsinų, kuriuos Onutė nežinojo nė kaip valgyti. Ji atvažiavo ne šiaip sau, o su dideliu prašymu, nuo kurio aukštyn kojom apsivertė ramus ir nusistovėjęs Onutės gyvenimas.
  - Onute, vaikeli, ar negalėtum nors trumpam paslaugyti mūsų dėdienės, tai yra mano vyro, o tavo tikro tetulėno sesers Elzbietos? Dėdė mirė jau seniai, o ji nabagė jau penki metai, kai guli ant patalo.  Iki šiol samdėme vienuolę, bet ji dabar išvažiuoja į Ameriką pas brolį. . Mes dabar neturime žmogaus, kas ligonę prižiūrėtų.
  - O kas dabar ją prižiūri? - nedrąsiai paklausė Onutė ne juokais išsigandusi.
  - Kiek pajėgiam, slaugom patys, bet tokiam ligoniui tokios mūsų slaugos nepakanka, reikia, kad prie jos visą laiką būtų žmogus. Važiuojam, Onute, į Kauną. Slaugysi ligonį, mes gerai mokėsime, būsi aprengta, pavalgiusi. Ar taip ar taip juk tu čia viena gyveni.
  - Bet aš čia lankau bažnyčią. Esu pasižadėjusi.
  - Išleisim ir į bažnyčią ir šiaip kur reikės. Ne visam gi laikui, tik kol žmogų surasim. Kol tu būsi, visą laiką ieškosime. Kai tik rasime, tai ir parvažiuosi namo.
  - Bet kaip čia taip staiga viską palikus... - taip netikėtai užklupta dar vis svarsto Onutė. Tetai jos labai reikia, todėl ji visaip įkalbinėja
  - Ką gi čia tokio tu turi, kad bijai palikti? Paprašysi nuomininkės ir prižiūrės. O tau ar ne vistiek, kur daryti gerus darbus? Kad jau tavo toks pašaukimas, tai žinok, kad ligonio slaugymas - didelis pasitarnavimas Dievui. Mes taip pat ten netoli gyvenam, toje pačioje gatvėje, kaiminystėje. Jei kas atsitiktų, kaip mat atlėksime, o ir aš pati dažnai lankysiuos, ir tetulėnas... Kai gausim žmogų, galėsi išvažiuot tą pačią dieną, o kad norėsi, galėsi ir pasikieminėti.  Važiuojam, vaikeli, pagelbėk bėdoje. Dievas tau už tai atlygins.