Kur miške paparčiai želia,
Strikinėja sau kiškelis:
Žaidžia, dūksta su draugu
Puku-puku ežiuku.
Jie pažįstami seniai –
Nuo tada geri draugai,
Kai prie seno baravyko
Pirmą kartą susitiko.
Tas ežys kiškelį myli,
Jam į ausį šnabžda tyliai:
- Ginsiu dieną ir nakčia,
Jeigu vilkas su lape
Sugalvotų tave skriausti!
Tik netyčia bakst į ausį!
Kiškis piškis kad suklyks!
Ant ežiuko – kad supyks!
- Ką tu padarei, begėdi?
Kraujas tuoj pradės varvėti!
Man nereikia tokio draugo, -
Įsižeidęs nosį rauko.
- Oi, atleiski man, kiškeli,
Duok, papūsiu į auselę
Ir atnešiu tau kopūstą...
Lenkiasi ežys papūsti,
Bet zuikelis jį pastūmė,
Piktas toks tolyn nudūmė.
Dar norėjo draugui spirti...
Baisiai skauda ežiui širdį –
Rieda graudžios ašarėlės,
Kam jo aštrios adatėlės...
Na, o kiškis susiraukęs
Vis gilyn į mišką traukia.
Mato lapę ilgaausis.
Tuoj kūmutė kiškio klausia:
- Ką gi aš matau ant kelio?
Ogi drąsųjį kiškelį!
Ko, žvairy, tu toks supykęs?
Lapei, draugei, pasakyki.
- Ant ežiuko aš pykstu
Ir pas daktarę vykstu!
Adatom mane subadė...
Gal žinai, kur rast gyvatę?
Gydo ji, girdėjau, puikiai –
Sakė giminaičiai zuikiai.
- Taip, žinau, žinau, zuikeli!
Tuoj parodysiu tau kelią.
Klinika jos netoliese,
Aš tave ten palydėsiu.
Eina jiedu, šnekučiuoja...
Priešais vilkas atšuoliuoja:
„Kas čia šitaip gardžiai kvepia?
Ogi kiškį veda lapė! “
- Ar, lapute, greit pietausim?
Kur eini tu, ilgaausi?
- Aš į kliniką vykstu,
Nes ant ežio aš pykstu –
Ausį adatom subadė!
Gydys daktarė gyvatė!
- Viską, zuiki, supratau.
Noriu aš padėti tau.
Pas gyvatę palydėsiu,
Laukiamajam pasėdėsiu.
Negi tu nesupranti,
Kad tik mes – draugai tikri!
Vilkas pilkas taip pasakė
Ir pamerkė lapei akį...
- Ar ta klinika toli?
- Ne! Žingsneliai dar keli!
Medžių šakos garsiai traška –
Mato jie gauruotą mešką.
Pakelia ji šleivą koją
Ir storu balsu riaumoja:
- Užkvietė mane pietų
Laputaitė su vilku...
Štai ir jie! Aš nevėluoju!
Kur, kiškeli, tu šokuoji?
- Aš į kliniką vykstu,
Nes ligonis aš esu –
Adatom ežys subadė.
Gydys daktarė gyvatė!
- Užjaučiu tave, zuikeli...
Aš gerai žinau tą kelią.
Laimei, mus tu sutikai –
Tavo mes – tikri draugai!
Tuoj pagydysim tau ausį,
O po to – visi pietausim!
Jau keliauja keturiese.
Mato namą netoliese.
- Ar čia klinika gyvatės? -
Klausia kiškis jį pamatęs.
- Taip, zuikeli, atkeliavom.
Gydysim auselę tavo.
Jie pabeldžia į duris.
Atidaro jiems kranklys:
- Laukiau jūsų visą dieną!
Ar užteks mums zuikio vieno?
Kiškis piškis išsigąsta –
Tik dabar supranta klastą!
- Pasigavom ilgaausį,
Gardžiai šiandien papietausim!
Zuikį puikį sudorosim,
Krankliui kailį atiduosim –
Tegu siuvasi sermėgą,
Juk sušalęs – nosis bėga!
Griebkim zuikį! Ko mes laukiam?
Greit, lapute, puodą trauki!
Gaudo kiškį jie sušilę –
Tas tik šmurkšt į sienos skylę!
Vos tik uodega matyti...
- Kaip dabar jį iškrapštyti?
Meškinas į lauką brazda:
- Atsinešiu ilgą lazdą!
Liepia lapė su vilku
Krankliui nenuleist akių
Nuo skylės, kur zuikis tūno:
- Saugok žvairį, po perkūnais!
Laimei, skrido ten pro šalį
Mažas alkanas žvirblelis.
Nešėsi snapely grūdą.
Vos tas grūdas neišsprūdo,
Kai suprato jis galiausiai,
Kas nutiko ilgaausiui...
„Jau matau, kad žvairiui riesta...
Reikia draugą jo pakviesti –
Ežį kežį – tą dygliuotą –
Kad zuikelį išvaduotų!
Neseniai aš jį mačiau –
Reikia skristi kuo greičiau! “
Žvirblį varto vėjo gūsiai,
Nuo skridimo jau užduso –
Mato ežį jis prie tako,
Apie zuikį jam pasako.
Tuoj ežys nuo kelmo šoko!
O žvirblelis jį dar moko:
- Būk, broleli, atsargus:
Žvėris ten mačiau baisius!
Greitai bėgt ežys negali,
Nes trumputės jo kojelės.
Kamuoliukan susiriečia
Ir nurieda jis pro kiečius,
Pro krūmynus, pelkę klaidžią
(Jie su zuikiu čia nežaidžia),
Pro nustebusį berželį...
Niekas jo pavyt negali!
Rieda, kaip netekęs proto...
Jam žvirbliukas kelią rodo.
Kranklio namas jau matyti.
Na, laikykis tik, brolyti!
Dygliukus sustojęs šiaušia:
- Kas čia mano draugą skriaudžia?
Mešką pirmąją sutinka –
Šimtas adatų susminga
Į jos kailį, į gauruotą –
Tai ežiukas garo duoda!
Vilkui duria jis į nosį:
- Kaip zuikelį skriaust - žinosi!
Bando lapė nešt kudašių...
Nusigandusi ji prašo
Ežį kežį baisiai piktą,
Kad bent gyvą ją paliktų.
O kranklys kad išsigando!
Sprukt pro kaminą jis bando –
Visas suodžiais išsitepęs,
Tas kranklys nuo ežio slepias...
Nuo tada krankliai visi
Ir lakioja sau juodi!
Lenda zuikis pro tą skylę
Ir nuleidęs galvą, tyli.
- Ar dar tebeskauda ausį? -
Jį ežiukas tuoj paklausia.
Ašarėles jam nušluosto.
Glaudžiasi zuikelis skruostu
Prie ežiuko adatėlių.
Tiesia draugui letenėlę...
Ir nueina sau per mišką
Du draugai – ežys ir kiškis.