Meldžiu tavęs gyvenimo

pavargusi tiesa suklupo prieš marmurinę tavo būtį
  kvailai anuomet panorėjai medinėje žiemos dėžėj supūti
  ir nepadėjo maldos bėgiojusios močiutės lūpom
  žinau ne visad ėjom tiesiai - į pragaišties nagus ne kartą sukom

  bet grįždavom įkvėpdavom jaunatviško teisuoliško likimo
  įtraukdavom pilvus dantis į priekį ir lėkdavom toliau
  link pažadėto mums bajoriško dangaus gėlyno.
  deja, pavogti kartą naujo tavo troškulio nespėjau

  todėl dabar meldžiu

  atpūsk man viltį iš savo nebūties šiukšlyno
  per skausmo sodus ilgesio laukus
  leisk pasisėt nuniokotam bet vis dar merdinčiam gėlyne
  du grūdus - laimės ir prasmės - naujus