Silverwoof1 Skyrius
Paspirti ilgakojo jauno vyriškio batų, sukosi linksmai dulkių kamuoliai žvakių šviesoje. Batai lėkė nepaprastai sparčiai. O dulkės vis kilo aukštyn ir aukštyn. Galiausiai, pasiekusios aukščiausią tašką, grakščiai šokdamos nusileisdavo ant seniai nevalytų grindų. Koridorius buvo itin niūrus, apkiautėliškai nejaukus, slegiantis…
Čia niekada saulės šviesa neapšviesdavo apipelijusių geltonų sienų, nubyrėjusio tinko ar pelėkautų sustatytų pakampiuose. Niekada dienos šviesoje neišvysdavai groteskiškų gyvių, kurie bastėsi po beveik apleistus kabinetus, sujungtus su šiuo, atrodo, amžinybę besitęsiančiu koridoriumi. Niekada neišvysdavai ir pačių darbuotojų ryškioje dienos šviesoje, net ir žvakių šviesos jie vengdavo. Štai čia ir buvo įsikūręs archajiškas Pasenusių Naujienų Departamentas. Neretai jis buvo vadinamas PND.
Štai šiuo PND koridoriumi ir žengė jaunasis vyriškis. Na jis ne tiek žingsniavo, kiek lėkė link paskutiniojo kabineto. Ten buvo įsikūręs jo Ekscelencija. Pastarasis buvo PND skyriaus vadovas nuo 1054. Buvo sakoma, kad tais metais jis kažką padarė nepaprasto Europoje arba Afrikoje, pasakojo, kad kažkas skilo ir iki šiol nesusijungė, tačiau niekas taip ir neprisiminė ką. Bet argi tai svarbu? Juk jau 11 amžiaus naujienų departamentas buvo uždarytas senų seniausiai.
Jaunuolio kakta riedėjo prakaito lašai. Dėl spartaus žingsniavimo jo alsavimas tapo ne itin reguliarus. Retkarčiais įkvėpdamas dulkių jis dusliai užsikosėdavo. Tais retais momentais jis sustodavo ir, jei stovėtumei arti jo, būtumei galėjęs pamatyti, jo pakraupusį žvilgsnį nutaikytą į priekį. Matyti jo drebančias rankas, suspaustas į pabalusius kumščius. Jo iki kraujo sukandžiotas lūpas.
Galiausiai po ilgo ėjimo, o gal bėgimo jis sustojo prie Ekscelencijos kabineto raudonų durų. Pažvelgė į savo kumščius. Pažvelgė į savo apsiaustą, kuris buvo nusėtas dulkių. Ištiesęs pirštus, jis skubiai nuvalė dulkes nuo savo ilgo apsiausto. Apsidairė, ar viskas gerai. Giliai įkvėpė ir pasibeldė.
„Įeik“ – sušuko Ekscelencija.
Jaunuolis vis nesugebėjo paliesti durų rankenos. Jis žvelgė atkakliu žvilgsniu į durų rankeną, bet dėl spoksojimo rankena nepasisuko ir durys neatsivėrė.
„Nu, kur tave angelai nešioja“ – nusikeikė Ekscelencija už durų, – „skubinkis tu niekadėjau, kad aš visą dieną gaišiu dėl tavęs, liurbi?“
Jaunuolis suvokė vieną dalyką, kuris buvo akivaizdus kiekvienam – jam vienaip, ar kitaip nesibaigs geruoju. Tad geriau buvo tiesiog pasiduoti likimui, nesipriešinti. O be to jeigu Ekscelencija bus priverstas atsikelti nuo savo minkšto krėslo, paėjėti 32 žingsnius iki durų, pasukti durų rankeną … tai jam net bloguoju nesibaigs. Klaida, kuri jis padarė, kitur būtų buvusi nepastebėta, ignoruota, na blogiausiu atveju būtų buvęs subartas… Tačiau čia pastaroji buvo pakankamai didelė. Ir niekas jam nepadės. Niekas. Žinoma, ne dėl to kad jis prasikalto, ir „nusipelnė“ bausmės. Anaiptol, tiesiog niekas nesipriešina Ekscelencijai ir jo keistiems įnoriams. Na buvo kvailių, kurie bandė, bet antrą kartą… Ekscelencija ne iš tų žmonių, kurie suteikia antrą šansą. Tokia jau tvarka buvo čia.
Sukaupęs paskutinius valios, drąsos ar kvailumo likučius, jaunuolis palietė durų rankeną, pasuko ją ir atlapojo duris. Lėtai įžengė į kabinetą nuleidęs galvą tarsi avis, vedama į skerdyklą, ir uždarė duris už savęs.
“Pagaliau” – pajuto, kaip tardamas tuos žodžius Ekscelencija šypsojosi savo keistai atstumiančia šypsena, – „Pagaliau“.
Tada pasigirdo traškesys.
