Ligų karštinė

VEIKĖJAI:
Karalienė
Karalius
Kambarinė
Daktaras
Žynė

Rytas. Į rūmų kambarį įlenda pirmieji, apakinantys saulės spinduliai. Prakaituotoje, šlapioje lovoje atsikelia karalienė..

KARALIENĖ. Ak, kaip man bloga!
Į kambarį įbėga kambarinė.
KARALIENĖ. Kaip man bloga...!!!
KAMBARINĖ. Jūsų didenybe! Kas jums? Gal iškviesti daktarą!??

Kambarinė paima karalienės ranką.
Į kambarį, išgirdęs triukšmą, įžengia išsigandęs karalius: pribėga prie karalienės, nustumia tarnaitę (ši tuoj pat išėjo) ir susigriebia už širdies.

KARALIUS. Brangioji, kas tau?! Kas nors, iškvieskite daktarą!

Praeina valanda. Į duris pasituksena ir į kambarį įeina daktaras. Karalius prišoko prie jo ir gerai papurtė.

KARALIUS. Kas jai? Greičiau, pasakyk!
DAKTARAS. Nusiraminkite, aš padarysiu ką galiu..

Karalius išėjo. Daktaras su ligone liko vienas. Jis atsisėdo ant kėdės, prie lovos ir įdėmiai apžiūrėjo karalienę:
apžiūrėjo jos garbanotus plaukus ir raukšlėmis išvagotą veidą... Jos lygias rankas, sudžiuvusias kojas..
Po kelių minučių į kambarį įėjo kambarinė nešina puodeliu karšto vandens.

DAKTARAS. Po velnių! Kam tas vanduo? Tučtuojau pakvieskite karalių!

Kambarinė išbėgo. Karštas vanduo išsiliejo apliedamas prabangų kilimą. Nepraėjo nė minutė, kaip šalia karaliaus stovėjo išbalęs  ir išpiltas prakaito, susiraukšlėjęs nuo senatvės karaliaus veidas. Karališkoji didenybė sudrebėjo ir griebdamasi už širdies ir kosėdama, prislinko prie ramiai gulinčios karalienės lovos.

KARALIUS. K-k-kas jai?
DAKTARAS. Jai gripas. Miestelyje siautėja gripas. Jau ne pirmas kartas, kaip šią savaitę matau tokį ligonį..
KARALIUS. Ji pasveiks?
DAKTARAS. Galbūt.

Karaliaus pečiai sudrebėjo. Akyse sužibo ašaros.

KARALIUS. Galbūt? K-kaip suprasti galbūt?
DAKTARAS. Jeigu tuoj pat negausime vaisto, ji mirs.

Karalius sukniubo ant grindų. Iš akių ištryško karštos ašaros.

KARALIUS. Kaip jai padėti?
DAKTARAS. Turime surasti žynę.. Šio kaimo žynę... 

Kita diena. Į karaliaus dvarą atvyko tamsiaplaukė šamanė. Apsikarsčiusi keisčiausiais amuletais ir pakabukais, su lagaminu rankose, ir baisiai dvokdama česnakais, ji užlipo į karalienės kambarį. Ten ją jau pasitiko karalius. Taip pat ir daktaras.

ŽYNĖ. Buenos dias.

Karalius ispaniškai paaiškino ligos priežastį ir karalienės padėtį. Neilgai trukus žynė liko su ja viena. Ji išsitraukė iš lagamino didelę, ryškai raudoną šaknį. Padėjusi ją ant lango, ji pradėjo melstis. Keista ir nesuprantama kalba. Kambaryje pasklido dvokas. Panašus į sieros kvapą, bet ne toks, šlykščiai šaltas. Nuo kurio nugara nueina šiurpuliukais.
Pajutę, kad kažkas ne taip, į viršų, pas žynę užbėgo karalius ir daktaras.

ŽYNĖ. Ji paliko šį pasaulį. Viskas baigta.

Tai pasakiusi žynė pasiėmė daiktus ir išžygiavo iš rūmų.
Dangus nusidažė ryškiai juoda spalva. Oras pasikeitė neatpažįstamai. Saulė dingo, pasislėpė už debesų, o iš po debesų išlindo mėnulis. Mėnulis.. ryškus ir spindintis. Švelnų vėjelį pakeitė piktas ir šaltas, medžius laužiantis ir trankantis namų stogus vėjas.

KARALIUS. Ne!!!

Ant sienos ištiško raudonas kraujas, aptaškydamas daktaro baltą chalatą. Visur tekėjo raudonos balos. Daktaras išsižiojo, išsigando ir bandė pabėgti iš pilies.
Deja, jam nepavyko. Sargybiniai užtiko karaliaus ir karalienės lavonus, kai daktaras vis dar buvo kambaryje. Sargyba nežinojo nieko. Apie jokią žynę.. Galvojo, kad daktaras kliedi. Nesiklausė jo pasiteisinimų ir paskyrė kalėjimą iki gyvos galvos.
Per daugelį metų, pilis ištuštėjo. Kaip ir pats miestelis. Liko tik ši istorija. Pasibaigianti kraują stingdančiu šiurpuliu...