Dega

33
      - Dega!, - šūktelėjo savyje Ypata, o paskui per visą karietą:
      - Dega!
      - Dega! - skaudulingai pasigavo šaukti ponia Citata. Po minutėlės ir Tomas su Vidiniu:
      - Dega! 
    Žvilgtelėjau pro langą.
      - Dega! – sublioviau it varmo kirstas ir pajaučiau, kaip į kojų kelius nusliuogė silpnumas. Pasijutau sunkus kaip kalvio kūjis. Ant kojų laikytis trūko jėgų. Rankomis įsirėmiau į Pasostės palangę. Ausyse kitų žodžių nebuvo, tik jis, vienas: „dega“! Jis vis dauginosi ir dabar sklido iš visur. Atrodė, kad nieko kito nereikia daryti, tik klaikiai šaukti ir žiūrėti kaip po apleistos sodybos kiemą, tirštu debesim slankioja juodi, smalėku prakvipę dūmai. Saulę, dangų apdūmijo ir reikėjo laukti, kada užsidegusio namo ugnis plykstelės į akis.
    - Dega! - paskutinį kartą išrėkiau, bet balso jau nebuvo. Lūpos sudžiūvo,  į burną įsimetė sausra, liežuvis apsunko, sustorėjo, gulėjo paslikas, nenorėdamas rodyti  gyvybės ženklų, O akys temo nuo vis tirščiau sodybos kiemo pažeme ir viršum jos besidraikančių dūmų.
    Paskui kažkaip visi užuot šaukę ir stebėję, susikupetavome prie namo durų. 
    - Perkūnas! Dar spyna kaip puspūdis pakabinta. Iš ko kvailį pažinsi, jeigu ne iš jo darbo, - pyko Tomas, įsirėmęs klupsčiais į duris ir iš visų spėkų mėgindamas nutraukti spyną: - Kirvį ar ką, kokį laužtuvą paieškokite. Kvailystė tokias spynas kabinti! Ugniai durų neužrakinsi.
    Ponia Citata pakišo solidų kriūko pavidalo gelžgalį ir pagaliau spyna nukrito po Tomo kojomis. Priemenės durys atsidarė, o po akimirkos, suvirtusi pirkion krūvelė karietos žmonių, aiktelėjo ir pasinešė sprukti atgal. Prie pečiaus, nugara užgulęs sieną  ir parimęs ant kačergakokščio, stovėjo Ypata. Linksmas, besišypsantis, lyg apsidžiaugęs atėjusiais į svečius mielais pažįstamais. Pro didžiulio  pečiaus gerklę iš gilios ertmės virto ugnies liežuviai. Virtuvėje pridūminta, akis griaužia ir jos greitai apšlapo ašaromis, bet...  Kas nežino pono Ypatos! Iš pečiaus gerklės virstanti ugnis apšviečia jį ir atrodo, kad pats Dievas stengiasi, kad toks Ypatos paveikslas net pro dūmus gerai matytųsi ir įsimintų.
  Ir  vis tik - kaip čia dabar? Ypata ir Ypata? Vienas su kačerga prie pečiaus, kitas ką tik įvirtęs per slenkstį, atskubėjęs gesinti gaisrą.

    - Pavargau. Kol užkūriau pečių, kol įsikūrė, įsidegė ugnis. Pasakyta ne prasto, kad jeigu ilgiau darbo nedarai, net ir pečius užkurti vargas. O ir krosnis seniai kūrenta. Tokia irgi nenori priimti ugnies. Dūmų daugiau negu turėtų būti, - kalbėjo nepakrutėdamas iš vietos Ypata – pečkurys. Balsas tikras kaip dangus danguje – tokio kito nebūna. Gal tik neįprasta, kad skundėsi daugiau, kas Ypatai nebūdinga:
      - E, seniai seniai kūrentas. Jeigu ne birželio tokia šiluma, gal net nebūčiau įstengęs užkurti. Kaminas nevalytas. Ot, ir pučia  dūmus į akis, į kaminą ir visur.  Bet ačiū, atrodo, kad įsidega. Na, sėsite, sėskite, ponai. Seniai ir stalas turėjo svečią, - nepajudėdamas iš vietos savo vargelius pasakojo Ypata - pečkurys,
    - Iš kur tu? - sunkai, ne savo balsu paklausė Ypata- gaisrininkas, dažniau už kitus pasišluostydamas dūmų griaužiamas akis.
    Ypata - pečkurys  atsakyti neskubėjo, bet balsas įtaigus, šiepiantis.
    - Ponas Ypata! Ką girdžiu? Baikite juokauti net klausdamas.
    - Negi šiandien penktadienio tryliktoji? Negi užmiršau sirgti? - sielvartingai  pasakė ir atsisėdo pasienyje ant suolo: -Taip niekados nebūdavo. Iš tikrųjų, negi užmiršau sirgti? - kartojo jau nežiūrėdamas nei į krosnį, nei į Ypatą - pečkurį.

Atrodo, kad niekas nesugebėjome atsiminti kokia mėnesio ir savaitės diena. Klausėmės jo aimanų ir tylėjome, nepasakę, kad į tryliktosios penktadienį dar reikėsią peršokti per dieną. O Ypata - gaisrininkas ėmė man už rankovės ir:
- Matot, kaip būna, Pranuci. Niekuomet nebuvo kilusi mintis, kad ir man taip atsitiks, kaip tau. Gal ne visiškai taip, bet... Vėliau ar anksčiau, regis, kiekvienam taip atsitinka. Tu jau užmiršti, kaip skyreisi su Pranu. O mane ir prie pečiaus krečia šaltis. O Dieve, kaip  bijausi, kad ir manęs  neištiktų amnezija. Atmintis didžiausias mano turtas. Nuo antikos laikų . Viešpatie, neleisk  man išnykti amnezijoje.
- Neleis, -neskubėdamas pažadėjo Ypata – pečurys: - Ir Viešpats neleis, ir mes neleisime. Net sirgti paraskevidekatriafobija neleisim, - tačiau Ypatos - gaisrininko tai neguodė:
- Pranuci, jeigu taip atsitiktų, stebėk ir saugok atmintyje, kas ir kaip čia yra. Beje, -atsiminė, - o kur Astė? Astės nematau.
- Betgi, ponai!  Betgi tai vaidinimas! Ar suprantate? Fu, net sarmata! Ir pakibk ant tokio kabliuko. Iškart visi keturi. Beveik visas karietos ekipažas! Ėgi,  ponas pečkury,  atiduok man šitą savo žarsteklį Kad tave į peklą! Piešinys esi. Piešinys! – pakilo iš sąstingio Tomo siela ir niršo pridūmytoje virtuvėje, suvokus kas yra kas: - Kuomet pasirodo tie išdykėliai visuomet lauk vaidinimo. Visuomet! Bet kad jis toks! Tfu! Tfu! Širdis į kulnis nusileido...
- Hi, hi,. hi! – pasigirdo raidžių A ir B muzika už plonų virtuvės sienų,                                                               
- Ištiš, kad jus kur! Niekaip negaliu atsiginti pats ir apginti kitų. - Ir linksmai, pasikvatodamas:
- Tai bent vaidinimas! Dega!

        Sakai, vaidinimas,
        Kai skeliame iš vieno du,
        O neretai netgi daugiau -
        Net armijas rikiuojame
        Ir vedame į mūšius Savęspi!

        Aš  nežinau,
        O išdidi Kūryba,
        Kuris pirmesnis tavo atminty -
        Žmogus, iškalęs akmeny bažnyčią,
        Ar Dievo Žodis – amžinoji paslaptis?

        Bet man svarbu turėti nepažintą žodį
        Svarbu tavęs nerasti, Dieve,
        Tikint kad esi —
        Kad ir savy
        Galėčiau begalybę panešioti
        Ir būti apmatu ją
        ............  sutalpinančios
        ................................. esmės.

(Iš „Laikas atsiminti“)