Kol mirštu - gyvenu

32.
      Trys raidės, Astė ir dziedulio Šventoji atėjo į kambarį, kur XX a. paskutinių metų paskutinio mėnesio pirmas dvi dienas gulėjo Vincentas. Nuotaika keitėsi. Lyg sielos klausytųsi gedulingos vargonų muzikos. Taip ir buvo. Kažkur TEN grojo ar net giedojo ir nė vienam iš atėjusių dabar nesinorėjo ištarti žodžio. 
    - Taip! - pagaliau atsiduso J. (jotas), - būni būni, o paskui reikia nebūti. Niekas nepasako, kad „reikia“, bet taip yra.
    - Gerai atsimenu Vincentą. Tada dar Stefanija buvo. Ir jų jaunesnis sūnus Vytautas. Jau kiek metų, kai nė vieno nėra, o nesinori patikėti, kad taip. Tegu Dievas juos glaudžia ir myli, bet daugiau nieko negaliu padaryti, - pusbalsiu mąstė-kalbėjo Astė: - Va, dar persižegnoti ir papoteriauti galiu.
    - Suprantu, kad mano sumanymas nieko vertas. Persižegnokime, o poteriams laiko nėra, nes reikia mąstyti, ką daryti, - pasakė J. (jotas).
    - Žinau, ko norima iš manęs. Raidė A sakė. Dabar ir pati jaučiu. Bet atsiprašau - Ypatos gulinčio kaip tuomet Vincentas, nepiešiu, - tarė Astė: - Ė, ponai elektroniniai ir biologiniai, gerai, kad kiekvienas savyje dar turime ir po savo Dievą. Privalau jam paklusti. Net nenoriu sakyti, kad, „deja, privalau paklusti“ Esu jam dėkinga už tokį draudimą.
    O labiausiai nekantri, nepanorusi paklusti kitokiai sumanytų dalykų sekai, buvo Ypatos knyga arba kitaip - dziedulio Šventoji. 
    - Piešk, Aste. Labai prašau, - aidėjo balsas iš knygos, - piešk Ypatą.  Gal ne visi žinote, kad jo erdvėje esu pagyvenusi, kol dar nebuvau padovanota dzieduliui ir Vidiniui. Piešk, Aste, – atkakliai kartojo prašymą  dziedulio Šventoji ir asmeniniai  žmogaus dievai, regisi, sutriko. Ir tie, kurie laikėsi  Astės danguje, ir tie, kuriuos išpažino ir paisė raidės: nori gyventi – vadinasi, sutinki, kad kas valandą, kasdien, nuolat prisižadi mirti. Tai pirmutinė sąlyga, kad galėtumei gyvent. Ištikimiausias gyvenančio žmogaus bičiulis yra mirtis. Jis kasdien, kol gyvas, kol gyveni. Ir amžinai,  kai jau miręs.
    - Iš kur tai? Kiek šventumo, kiek Biblijos tavo žodžiuose, ogi tik Dievulis težino, bet ausys nuo jų neužsikišo, - pasakė J. (jotas).
    - Mano žodžiai - ne mano žodžiai. Jie iš tos informacijos, kuri kaupiama, kad kilstelėtume į naują kokybę, įsiteisindami kaip savarankūs, mąstantys elektroniniai – ir nesvarbu, kaip juos pavadintume - žmonės. Bet ša! Tyliu. Netrukdykime savęs ir laiko. Ir, žinoma, Astės.
    Astei ši mintis nebuvo nauja. Atsiminęs antikos laikų draugą Seneką ponas Ypata dažnai kalbėdavo jo žodžiais, neaplenkdamas ir apie kasdieną, kas valandą mirštantį žmogų. Ir nors akivaizdu sakyti, kad kol vyksta toks procesas tai, vadinasi, gyvenu,  tačiau tokia žmogaus būties formulė kažkodėl sąmoningai išmetama iš jo smegenų. Ar reikia? Kiek daug visokiausių teiginių prirašyta. Tačiau tai, kas akivaizdu - užtušuojama. Kodėl? Ir taip:
    „Kol mirštu, vadinasi, dar gyvenu. Ir todėl padėk man, Dieve, kiekvieną dieną mirti. “
    „Tvanku. Tiesiog kvėpuoti nėra kuo“, - pasiskundė sau Astė, bet taip ir buvo – birželio dieną degino, džiovino, kaitino, be lašelio lietaus. Astės vaizdutėje irgi kažkas panašaus – matė, kaip galėtų atrodyti jos piešinyje gulintis Ypata ir tikėjo, kad tokio jo jinai nepieš. Bet smegenys dirbo, o kai tokie dalykai vyksta, niekuomet, žmogau, nemanyk, kad mintis subrandinta.
    O „Ypatos knyga“ ir vėl:
    - Jūs nepiešite, Aste. Nenorite piešti. Nesupykite, bet pasakysiu – kodėl. Jūs bijote. Ir tai yra vergo dalia. Toks palikimas – ne jūsų užgyventas, bet jis įmestas į sąmonę kaip reguliatorius, kuriam paklūsta daug žmogaus pojūčių, o galiausiai ir – elgesys.
    - Sakėte, mažai kalbate, daug skaitote. Tai, regisi, į gerą. Tai protingiau, negu daug  kalbėti ir mažai skaityt, - įsiterpė J. (jotas), išgirdęs prokuroriškus „Ypatos knygos“ žodžius.
    - Ačiū. Aš ne todėl mažai kalbu, kad negalėčiau daug. Man sunku kalbėti todėl, kad kalbant reikia kažką pozityvaus, prasmingo pasakyti.
    - Net ir taip! - vėl J. (jotas).
    - Nupiešti poną Ypatą reikia. Ir krosnį užkurti reikia, - didino įtampą „Ypatos knyga“.
    - Fu! fu!, fu! – tik jau apsieikime be pečiaus, - sujudo raidė B.
    - Manau, kad taip ir bus, bet žinau, kad rekonstruoti biologinio žmogaus sąmonę labai reikia. Kodėl gi niekas nepalaikote mano pozicijos? - nerimo dziedulio Šventoji.
    - Taip, - mįslingai prašneko Astė, - būtų gražu, jeigu klausyčiausi pasakos.
    - Gerai. Aš jums truputį paskaitysiu, - lyg paklusdama daugumos nuomonei prabilo „Ypatos knyga“ ir nelakusi pritarimo:

  „LAIKAS GREITAS TUOMET, kai praeina. Kiek metų nuo senosios karietos („Dženės“) žlugimo? Bet ar labai kam svarbu? Todėl atsiradus progai, bandau kalbėti, kad neretai nuo žmogaus neatstoja net sąžiningai peržegnoti daiktai. Kuomet  visuomenei jie dingę, išnykę, užmiršti ir nereikalingi, kažkokia BŪTIS juos suvokia ir išlaiko savo esybėje arba - pasakykime - egzistencijoje.
    Panašiai atsitiko su „Džene“ Ne tik visuomenei, bet ir mano mintyse, širdyje, net ir sapnuose jos nebuvo. Išnyko, ištirpo ir neatrodė, kad ji galėjusi būti - judėti, krutėti, važinėti. O juk važiavo, krutėjo, judėjo. Gal kas nors dar atsimenate, kaip buvo padėkota, kuomet ji pirmą kartą pasirodė viešumoje:
      „Ačiū, kad išgirdote šaukinį. Tai radijo karietos „Dženės“ šaukinys. “
   
      „Ypatos knyga“ tekstą skaitė dziedulio balsu, bet jo minimi žmonės prakalbėdavo savo balsais ir visas aplinkos triukšmas klausą apiplaudavo praeitos tikrovės garsų iliustracijomis. Atrodė, kad taip dabar YRA, o  ne kažkada taip  BUVO. Reikėjo pastangų, jog klausantys „Ypatos knygą“  susivoktų,  jog vis dėlto jie yra užrašytų praeityje įvykių klausytojai, o ne jų tiesioginiai stebėtojai ar dalyviai.
    „Ačiū, kad išgirdote šaukinį. Tai radijo karietos „Dženės“ šaukinys. “- girdėjosi džiugus balsas ir dar laimingesnis žirgo kanopų aidėjimas ir karietos džergesys.  O paskui ir vėl lyg dziedulis iš „Ypatos knygos“:

    Atsiminti tą praeitį man padeda daug kas, bet tai DABAR, praeinant mano ligai, o tuomet net minties nebuvo, kad tiek nemažai pastangų, noro, pasiryžimo padėti atsiminti keliones  padės būtent raidės A ir B. Tik strykt ant akmens, ant bačkos ar kokio paaukštinimo, ar bet kur ir“:

    - Oi, ką girdžiu! - aukščiau už bet kokią bačką šoktelėjo raidė B, bet tuoj lyg prisėmusi burnoje vandens, nuščiuvo, girdėdama save iš knygos:
B. Linkime, kad tai, kas nauja, ne tik būtų miela ir gražu, bet ir neužmirštama.  Atsiminkite, kad tie, kas mus girdite, visi esate radijo karietos žmonės.  Ateis laikas ir bus įdomu žinoti, kaip šis, atrodytų, menkutis daiktas, atrodė pradžioje. Nieko amžino nėra, bet į gerų daiktų atsiradimo pradžią reikia, galima ir būtina  nueiti. Te atmintis tampa kūnu, buvimu, būtim.
A. Beje, kalbant apie karietos atsiradimą, didesnių ginčių nepasitaikė. Buvo pasakyta: „jeigu tikite, tai prašom - važiuokite!
Taip tiesiai- šviesiai.

    „Kiek vėliau prie A ir B, padėjusias atsiminti  keliones, prisidėjo J. (jotas). Tai gan solidaus sukirpimo vyriokas, nelinkęs triukšmauti ir laiką leisti vėjais. Beje, J. (jotas) pirmasis pasidomėjo, ką reiškia: „jeigu tikite“. Atsakymų iš kitur nelaukė ir pats bandė suprasti ir paaiškinti. “
    - Hm, -atsiliepė J. (jotas) į tokią charakteristiką, bet laiko daugiau nebuvo, nes tuoj pat išgirdo ir savo pamąstymus:   

J. Radijo karietos atžvilgiu šis klausimas ne visai įprastas. Todėl štai ir Jums klausimas: ar tikite, kad įmanoma pagaminti karietą, kuria žmogus galėtų pakeliauti po praėjusius laikus. Sakysim, pasikinkei geresnį – blogesnį arkliuką ir- aida! Ir važiuoji atgal į šimtmečius. Ir nereikia skaityti istorikų, kas ir kaip ten. Tad dar kartą: ar tikite, kad tokia transporto priemonė gali būti?

    „O vieną kartą atėjo aktorius Tomas Vaisieta, mostelėjo galinga ranka, nubaidydamas raides A, B ir J. (jotą):
    -  Štiššš, išdykėliai! - ir tylėdamas žiūrėjo toli toli, į TEN, kur žmogaus akys nemato...

                  Giliai į laiką įsiurbta,
                    Nemoka praeitis pareiti.
                    Palikusi SUDIEV, atgal negrįžta
                    Ir nešaukia kaip gervės
                    Ilgesiu per dangų. 
                    O aš tikiu:
                    Mes susitiksim, Vilma,
                    Ir praeitį numegsime iš raidžių.
                    Žaibai sutvinkčios,
                    Driokstelės Perkūnas,
                    Nubudęs Dievas atsimins staiga -
                    Mylėjo savo vargą žemės sūnūs
                    Labiau negu mane.
                    Tegu ten -iš delnų –
                    Jiems žydi rojaus sodai,
                    Iš šonkaulių –
                    Pasaulį tverianti Ieva.

/Iš „Laikas atsiminti“/