Bažnyčia ant pečiaus

31
    - O, ką matau! –pasidžiaugė pro langą J. (jotas), - Astė!
    - Ne viską J. (jotai), matai. Ne viską, - tarė raidė A ir padėjo ant palangės „Ypatos knygą“: - Štai! Priimki!
      J. (jotas) žiojo burną kažko klausti, bet greitesnė buvo ant palangės padėta dziedulio Šventoji. Išgirdęs ją atsikvepiant, loštelėjo atgal, sustabdęs suakmenėjusį žvilgsnį prie kalbančios knygos.
    - Labas, J. (jotai). Labas, raide B. Džiaugiuosi jus sutikusi. Labai norėjau pamatyti. Man tai tikrai malonus įvykis.
    „Tikriausiai tai „Ypatos knyga“, karietoje vadinama „dziedulio Šventoji“, - greitai suvokė B ir jau jai: - Mes irgi apie jus daug pasakojimų girdėjome, gal net pasakų,  - pragydo ji ir kumštelėjusi J. (jotui) į pašonę: - Taigi „Ypatos knyga“! Iš jos galima išgirsti  visą  teisybę, kurią rašė dziedulis. Kaip jos pavadinimas, a? „Teisybės visi bijosi“? Regisi, kad taip.
    - Taip, raide B. Jau keletą jos puslapių perskaičiau Pasostės erdvėje. Bet atsiprašau, kad trukdau panelėms Astei ir raidei A įeitį į vidų. Aš daug skaitau, mažai kalbu. Vaikščioti dar nemoku. Ir nemoku  nuo palangės nusliuogti.
    - Taip! taip! - it vijurkas pripuolė prie dziedulio Šventosios raidė B ir pakėlusi ją nuo palangės: – O tu visai lengvutė. Lengvesnė negu tikra knyga.
    Dziedulio Šventoji nusijuokė, o pro langą, padedama J. (joto), įlipo Astė ir raidė A: - O-cho! - dairėsi Astė ir stebėjosi: - Iš kur tokia puiki tvarka! Dieve tu mano, argi reikia kęsti nuoskaudas, kuomet išeini iš karietos ir tokius namus turi?  Dziedulis vis atsidūsta - tušti, bijausi. Jokios tuštybės! Jokios!
    - Tai tik dabar taip. Bet tiek to. Pasakok, J. (jotai), ką esate sumanę.
    - Kai reikia ką nors prakišti, būtinai atsimenamas J. (jotas), - pasakė, bet ne todėl, kad nemalonu, o priešingai – kad malonu girdėti savo vertės pripažinimą. Ir čia J. (jotas) neskubus, bet paslaugus:
    - Gal, ponai, nueikime į virtuvę. Ten net ginčai būna šiltesni, savijauta laisvesnė. Daraisi šių namų žmogumi. Keista, bet tai tiesa. Atsisėdu ant slenksčio ir lyg būčiau jame įaugęs, - nusišvietė, nusišypsojo: - Nuo tokio balno beveik neįmanoma iškristi. Prašom, prašom, - kvietė J. (jotas), neužmiršdamas prisipažinti, kad ypatingą malonumą jaučia, kuomet kūrenasi pečius.
    - Ogo! Ogo! Diduma didumėlė! - nusistebėjo krosnimi dziedulio Šventoji. Ji čia pirmą kartą: - Ir ką su ją veikti? Arba - ką ji čia veikia?
    - Kopūstus, barščius verda. Bulves, blynus kepa. Duoną taip pat. Oi, yra pečiui darbo. Vasara mažiau. Vasara jis – molis. Bet rudenį, žiemą. Oi yra, yra darbelio. Tik pamatytum, kiek rudenį grybų pridžiovina! – jau sėdėdamas ant slenksčio pasakojo J. (jotas): - Ponas Vidinis žada poemą sukurti. Laukia įkvėpimo, bet anasis, netikėlis, kažkur užtruko. Gal ne tas laikas. Vasara ir poetų sielose alsu.
    - Gal ir užtruko kūryba, bet laikas  nuo laiko kažkas atsiranda, - panūdo apie pečių ir Vidinį pasakoti Astė. - Net nežinau, ar kas iš mūsų būtume pamatę, kad ant pečiaus yra bažnyčia, o Vidinis pamatė. Ir iš tiesų ji ten yra. Kiek ten poterių, kiek ten žegnojimų!  Gal  tik pečius gali tiek daug sutalpinti.
    Dar po minutės jau deklamavo nedidelį fragmentą iš Vidinio kūrinio „Pečiaus“:

                        Čia ir bažnyčios nemažai...
                      Kas akylus -
                      Altorių mato.
                      Maldaknygė,
                      Rožančius
                      Ir kryželis Kristaus
                      Išvaikščiojo
                      Iš rankų į rankas, 
                      Nelipdami nuo pečiaus.
                      O Dievas taip arti,
                      Kad  regisi,
                      Paliest gali,
                      Žegnodamas save
                      Sutilpusiais
                      ---------Trejybėje
                      -----------------vardais.
                    Jauki ramybė įsliuogia
                      Kaip šiluma
                      Į plytą, molį.
                      Gali manyti, ką tik nori,
                      Tačiau gerai žinai -
                      Netgi ant pečiaus
                      Meldžiasi bažnyčia
                      Ir skambina
                      Aukštų
                      ------gaidų
                      ----------varpai.
                      O jei tyla,
                      Tai irgi it šventovė -
                      Joje visi -
                      Net ir Visų
                      ---------Šventų
                      ----------------kapai.

    Neįtikėtina, bet pečius kuriam laikui atitraukė dėmesį nuo reikalo, dėl kurio čia susiėjo trys raidės, Astė ir „Ypatos knyga“ arba kitaip - dziedulio Šventoji. Pečius neskubėjo griūti. Po tvarkos namuose  jis vėl sublizgo senovine didybe, savo tokia būtimi, kuomet žmogaus dvasia iš tikrųjų  priima jį neatskiriamai nuo bažnyčios. Kita vertus, bažnyčios pojūtis pažadino vėl visus atsiminti, kad svarbiausiam darbui laiko nedaug. Ir, anot Ypatos antikos laikų kolegos Senekos: “Taigi, daryk taip, mielas Lucilijau, kaip rašai darąs: neprarask ne valandos. Jeigu  prie šiandienos  ranką pridėsi, mažiau nuo rytojaus priklausysi“.
(Iš „Laikas atsiminti“)