Būna blogiau...

30
    Astės ilgai ieškoti nereikėjo; sode sėdėjo ant „didelio velnio piršto“, suprask - akmens  ir rankose laikė „Ypatos knygą“.  Pamačiusi ją, A stabtelėjo it delsė lyg norėdama patikimiau apsispręsti, ar protinga apie savus užmanymus kalbėti tokioje aplinkoje. Kartu nemokėjo suprasti, kaip atsitiko, kad dziedulis patikėjo savo Šventąją palaikyti kitoms rankoms, pakalbinti ją kita burna. Toks A raidės nesupratimas ne dėl to, kad manytų, jog dziedulis šykštus, gaili naudotis geru daiktu. Ne! Bet kuomet Šventoji nelauktai tapo ir dziedulio gyvenimo metraštininke, jo gyvenimo elektroniniame dienoraštyje rašytoja, santykiai su ją įgavo kitokį pobūdį. Jau neatsargu tikėti, kad tai, kas tarp mūsų – tik mūsų.
    Astė, kilstelėjusi galvą, irgi pamatė raidę Ą.
    - Vėl išdykaujate? Kur B su J. (jotu)? Pažiūrėkit, ką kalendoriai rašo. Ten juodu ant balto: „bulvių sulčių ypač sveika gerti su morkų sultimis“. Ar bent žinote, kokia šiandien diena?
    - Marcinkonių krašte sakoma ne „morkų“, bet „morkvų“. Gerbkite, panele, žmonių kalbą, su kuriais būname. Šį  mano patarimą te Šventoji įrašo į dziedulio elektroninį dienoraštį.
    - Užsigavai? Net žodyje „mAmA“ esi padvigubinta. Tave visi mylim. Vaikus tavo vardu supam.
    - Ačiū, bet tame žodyje nemažiau vietos užima ir raidė M.
    - Gerai. Nesipykime, - paliovė priekaištavusi Astė: - Neprisimenu, kad tokią nesukalbamą būčiau mačiusi.
    - Nedaug kartų susitikę.
    - Taip. Nedaug. Ateik arčiau. Susipažinkite su dziedulio Šventąja. Tikras jos vardas „Ypatos knyga“. Sako, kad žino ir tave, ir sesę B, ir J. (jotą).
    - Paprasčiau įvardinti tuos, kas mūsų nežino, - nebuvo pėsčia A: - Labas! - priėjusi pasisveikino ir atidžiai žiūrėdama į Astės laikomą „Ypatos knygą“: - Neprisimenu, kad būtume bendravę. Gal sesė B, ar J. (jotas). Gal kas dar iš brolių, seserų. Bet man bendrauti ar būti kartu neteko. Girdėti kalbas apie ją? O, taip! Net žinom, kad esanti nebiologinio žmogaus propaguotoja. Toks žmogus, koks jis dabar, pagal jos supratimą - nereikalingas.
    - Susipažinkite! – pasakė Astė ir padavė A raidei „Ypatos knygą“
    - Aš daug skaitau, nedaug kalbu, bet visuomet džiaugiuosi, kai pakalbėti pavyksta, - prabilo Ypatos knyga ir teisinosi: - Taip nesakau, kad „žmogus nereikalingas“. Man pačiai labai reikalingas žmogaus protas. Be jo negalime vystytis, pakilti iki būties, kuomet nebiologinis  žmogus pats sau šeimininkas, sugeba pats save kurti, tobulinti.
    - Hmmm! Smagu tave girdėti, - beveik džiugiai pasakė raidė A. Ir jau atsigręžusi į Astę: - O kad nežinau, kokia šiandien diena, tai netiesa. Bet birželio tryliktoji svarbiau. Laiko iki jos nedaug. Kad ir kiek beišgertumei bulvių ir morkų sulčių – kitaip nebus: pusantros paros iki tryliktosios. Ir tik tiek!
    - Skubi kur? - pasiteiravo Astė.
    - Ėjau tavęs ieškoti. Prašyti paramos. Bet kaip tai padaryti, dabar net nežinau, kuomet kartu su mumis ir dziedulio Šventoji. - O neužpykite!, - pasakė „Ypatos knygai, „ - Iš tiesų nežinau, kadangi nenorėčiau, kad tai būtų paviešinta.
    - Kas atsitiko? Sakyk!
    - Norime, Aste, kad nupieštumei numirusį Ypatą
    - Ką? - pašoko nuo akmens Astė. – O Dieve! Pasirodo, kad ir raidės geba durnaropių prisivalgyti.
    - Panele, Aste, raidė A dar nieko nepasakė, kad reikėtų nerimauti, - užtarimu  įsiterpė dziedulio Šventoji: – Ji dar nebaigė pasakoti. Man irgi įdomu, kaip galima nupiešti mirusį Ypatą, kuomet jis dar gyvas.
    - Sėsk, Aste. Ir tikrai nesijaudink. Tai vis dėlto akmuo, o ne „didelio velnio pirštas“. Kalbu tik apie piešinį. Tiesa, apie Ypatos piešinį. Bet manau, kad apie tai patogiau kalbėti, nuėjus į pirkią. Prieš pusvalandį ji atgijo.
    - Ką reiškia „atgijo“?
    - Ji, Aste, prisikėlė iš numirusių ir dabar reikia kažką padaryti, kad namas gyventų, o ponas Ypata birželio tryliktosios penktadienį nesusirgtų paraskevidekatriafobija. Pati juk irgi net takelio nepašlavei prie slenksčio. Nieko nepadarei, kad kas ateitų. Bet ar verta stebėtis? Karietoje patogiau, poniškiau. Būna, kad ten net žemės kojomis nereikia liesti.
    - Pikta tu, A. Net labai pikta. Vesk, kur tau geriau ir aiškiai pasakyk, ko reikia.
    - Norėčiau, kad būtų geriau, betgi žiūrėk - spyna kabo. Reikės lipti pro langą.
    - Ha! ha! ha!, - nusijuokė „Ypatos knyga ir gyrė: - Bravo! Tai labai įdomu.  Niekuomet nelipau pro langą.
    - Kad tau smegenų, Šventoji, trūksta pati sakei, - neapdairi buvo A, bet tuoj susivokė ir neiškalbėjusi sakinio: - Atleisk! Kai mes tarpu savęs, tai pasitaiko, kuomet ir per dantukus vienas  kitą patraukiame. Būna, būna. Atleisk! - dar kartą atsiprašė raidė A ir paimdama Astę už rankos: - Eime. Pro langą, tai dar ne pro kaminą. Būna blogiau. - Ir jau einant: - Birželis pats šviesiausias metų mėnuo. Neturėtų būti, kad jis čia atrodytų kitaip, - nežinia kodėl reikėjo kalbėti žinomiausius dalykus, o galiausiai nuo liežuvio nukrito skaičiuotė:
                Tu ežiukas,
                Aš ežiukas,
                Einame per mišką -
                Ėgi - vienas!
                Ėgi - du!
                O kur trečias – nerandu.
                O pro langą reikia šokti.
                Op!
               
    - Pro langą tau, Aste, teks pirmai lipti.
    - Sakei, blogiau būtų, jeigu pro kaminą.
(Iš „ Laikas atsiminti“)