Istorija

Labai, labai emocionali mergšė. Neretai atlėkdavo į tėvuko kalvę su kibiru vandens ir užliedavo krosnį. Tėvukas tik pamodavo pirštu. Lepino, tebelepina.


Bernų jai nereikėjo. Lipdavo naktimis per tvorą pastarieji. Tai su tulpių puokšte, kitas, žiū, gitara skambina, trečias akordioną tampo. O ji, gi, tik pradarydavo langą, numesdavo lapelį ir atlapodavo užuolaidas. Taip ir palikdavo, kad tie, pamainomis, spoksotų.


Vasarėjant tėvuko vyno atsargos ėmė ženkliai mažėti. Rado sykį mergšę paryčiais vidury pievos. Audeklas, ant kurio jį išsinuoginusi miegojo, buvo kiaurai permirkęs nuo rasos. Baltas kūnas blizgėjo kone kaip rasotas veidrodis. Šalia voliojosi tušti vyno buteliai. Toliau buvo matyti dar ketelas pragulų ir vyno butelių, tad tėvukas nusprendė pamokytį mergšę. Grįžo prie sodo, išsilaužė šviežią lazdyno vytelę ir uždrožė per pliką užpakalį lygiai tiek, kiek kumeliui, kuris jau nepavelka šieno vežimo įkalnėn.


Dingo likę vyno buteliai, dingo kirvis. Į mišką išėjo, - pagalvojo tėvukas, - partizanė.


Grįžo po trejetos dienų. Vynu nemisi, tik įmigsi. Ir su paplaktu užpakaliu net luošo elnio nepavysi. Paspaudė ranką tėvukui, pakėlė sijoną – užpakalis stipriai pamėlęs. Taigi, pakinkė kumelį ir išvežė į miestą subinės gydyti.


Grįžo lyg niekur nieko, nepranešu, mindama naują žalią dviratį. Kasė tėvukas pakaušį ilgai, klausinėjo, iš kur tasai naujas, kaime nematytas aparatas. Neatsakė tylėjo, tik krovė mantą į krepšius ir šypsojosi. Sukrovė viską prieangy ir išmynė atgal, miesto link. Tėvas dar bandė vytis, kinkė arklį, bet tas, jausdamas tankų senolio alsavimą ir ko tai keistą niuzgėjimą, išsigando ir pasileido pievomis, ištaškydamas visus pavalkus.


Dar po poros dienų į kiemą įburzgė didelis ir juodas automobilis. Vo čia tai traktoriaus būta, - atsiduso. Išlipo gi jo mergšė. Aptempta ryškiai raudona suknia, liemuo buvo įlinkęs, lyg korsetu patemptas, kaip iš tų žurnalų, kuriuos paštininkas kartais pameta. Atsiduso tėvukas, prakaitas kaktą išmušė. Iš kur toks grožis. Šalia stovėjo aukštas, delikatus jaunikaitis. Ūsai dar buvo kaip krapai, bet ką jau čia. Tėvukas kaip mat pripuolė prie judviejų, paglostė savą barzdą ir nesikuklindamas pasveikino. Bernas kažką lyg murmėjo, pasakojo, bet tėvukas akimis vis laižė dukters liemenį, negirdėjo. Galop pasodinį jį į tą juodą didelį automobilį ir išvažiavo.


Tokių pastatų tėvukas dar nebuvo matęs. Bokštai, - sako, - Babelio bokštai. Nesaugu tokiam mieste – dievai užsirūstins. Kumelių čia nėra – visur tie burzgiantys. Susopo galvą senoliui, paguldė numigti.


Kitą rytą jaunikaitis įpylė gėrimo. Viskis, - sako ir raito savo ploną ūsą. Tėvukas vieną.. trečią.. penktą.. ir vėlei miegoti.


Kada prasibudino, dukra buvo išpuošta baltai. Kaip saulės spindulių prisibijodamas, prisimerkęs, tėvukas žavėjosi, kolei dvi moteriškės jį nusivedė. Išmaudyti, pasirodo. Pripylė pilną vonią garuojančio vandens, išrengė ir įsodino. Oh, - pagalvojo, - tokio malonumo net prieš smertį nesitikėčiau. Dvi moterys, ir jaunos, ir gražios, ir trina kuprą, kad net senatvės vyriškumo problemos dingo, kaip švesto vandens nuplautos.


Aprėdė gražiai, sušukavo. Tuoktuvės, - sako.


O pala, kumelys mano, karvės ir telyčios?