Ką pasakys Astė?

29.
    Pirkioje nusišvietė. Atrodė, kad visi daiktai šviečia. Net didžiausias griozdas - pečius. Kai Jonas Bartkus jį pirmą kartą pamatė, tiesiog nustėro, nežinodamas ką pasakyti, lyg jo burną užkimšo amas. O paskui ilgai to įspūdžio neužmiršo ir daug kam kalbėjęs:
    - Reikia lakios vaizduotės, kad galėtumei įsivaizduoti, koks galingas troboje pečius. Su keturiais savo sūnumis vargu ar apkabinčiau. “
    Vidinis irgi buvo nustebintas, bet kitaip – stebėjosi, kaip atsitiko, kad dažnai  matydamas Vyto Čaidos pastatytą pečių, mažiausiai skyrė jam dėmesio, net nepamanė, kad jis galėtų būti jo poezijos objektas. Šilta. Gerai. Dūmai akių negraužia. Visi jie sukrenta kaminan. Tegu būna! Tačiau po šitaip pasakytų Jono Bartkaus žodžių, Vidinis it prisiimdamas kaltę, bandė apglostyti molį- brolį. Pečius savo priešpriešos neslėpė, ignoravo jam skiriamus Vidinio eilėraščius, sugebėdamas padaryti taip, kad poetas pats jaustų savo kūrinių netobulumą. Perskaitęs juos kartą, kitą Vidinis raukė kaktą ir kalbėjo, kad,  girdi, ir vėl ištikusi nesėkmė,  vėl nepasisekė: vietoje poezijos – jos fabrikatas. Paskutinis mėginys užrašytas taip:
                           
                            Bartkui - krosnis.
                            Man gi - pečius.
                            Girdžiu, kaip gilumoj
                            Ties pamatais jo
                            Vištos kvaksi

                            (Ir žiemą – šilumoj...)

                            O artėliau, jau papečky
                            Sukrautos malkos dienai ar daugiau -
                            Ne lyg skiedryno nežymi dalis.
                            Žmogus vis žiūri,
                            Kraipo galvą,
                            Kad gal ne pečių mato –
                            Sukauks kaip garvežys
                            Ir išvažiuos per slenkstį,
                            Kur po kiemą
                            Miškas vaikšto.
                            Nors kurk valstybę!
                            Vatikaną kurk!

                            Ir nuostabu
                            Net speiguose nešalsi-
                            Guli ant pečiaus
                                  Ir klausai,
                            Kaip malkos dega,
                            Dūsauja ugnis,
                            Kaip puodai verda,
                            Keptuvėje it vyturiai
                            Spirgėdami
                            Čirena lašiniai....

    Daug šviesos, laisvės sutelpa aplinkoje, apvalytoje nuo dulkių. Raidžių trijulė A, B ir J. (jotas)  jautėsi šviežiai. Lyg po lengvo dušo. Pirkios erdvė paruošta žmogaus kvėpavimui, aplinka- akims. O ir sieloje virpėjo jautrus gerumas – norėjosi būti reikalingu visiems: pažįstamiems, nepažįstamiems, saviems ir svetimiems, tiems, kurie yra ir tiems, kurių nėra. 
    - Koks  mūsų tolimesnis  veiksmų planas,  J. (jotai)?
    - Planas aiškus. Reikalinga Astė. Tik kaip per užrakintas spyna duris ją  pakviesti? Pro langą, turbūt? Ir mums bus smagu, ir jai džiugu. Vis ne taip, kaip visi.
    - J. (jotai)! - pritildytu, beveik šnabždančiu balsu pašaukė A. – Atsiprašau, bet... Argi nejauti, kaip čia gera?  Negi ir vėl guldysime mirusį? Kad ir nupiešta.
    - Fui! Ką tik ūbavote, džiaugiatės sumanymu, o jau niurzgate: J. (jotai)! J (jotai)! Jeigu sumanyta, manau, kad reikia padaryti.
    - Gerai. Su Aste pakalbėsiu. Bent jau pakviesiu, kad ji čia ateitų. Langą atidarykite  nuo senojo vieškelio pusės. 
    Senasis vieškelis čia pat. Miklesniu rankos mostu akmenį numesi. Anoje pusėje  jo – Kibirkščių sodyba. Ji irgi tuščia ir nuo vieškelio netoli. Ir ne taip paprasta pasakyti, kas atsitiko, jog vieškelis pirma sunyko, negu šios sodybos. Senasis vieškelis apšepo, be vežimų ratų vėžių, duobėtas, toks, kad pamatęs jį supranti, kad ir keliai pavargsta. Faktiškai senasis  vieškelis jau nereikalingas. Na, gal geriau sakyti taip: beveik nereikalingas.
    - Eik. Langą atidarysime nuo vieškelio pusės.

    Išėjus raidei A, pirkioje nuslūgo tyluma. Tylėjo ant slenksčio vėl prisėdęs J. (jotas), tylėjo jo bendražygė raidė B. Tyloje laukimas visuomet ilgesnis, bet šį kartą jis net buvo reikalingas, kad geriau susivoktų padėtyje – iš tiesų, negi vėl reikia mirtimi priminti pradžiugusius namus? Klausimas toks, kad neprotinga kirsti kaip kirviu.
Kažin, ką pasakys Astė?

(Iš „Laikas atsiminti“)