Tau dovanoju vakarą...

Tau dovanoju vakarą, kuris netems –
Į jį ilgai pavargusi žiūrėsi,
Ir net vienintelė Vakarė nusilenks,
Tada taku namo keliavot dviese.

Tau dovanoju vakarą, kuris sugrįš
Lyg geras draugas ir paduos vėl ranką.
Jis net neprašomas atidarys duris
Į aštrius pojūčius, kurių netenkam.

Tau dovanoju vakarą... iš tų laikų,
Kai vakarai lyg dienos buvo šviesūs,
Ir mėnuo užtekėdavo danguj laiku,
Kai kojoms rasos buvo nebevėsios.

Tau dovanoju vakarą... ir tu žinai
Daugiau tokių jau niekada nebūsią,
Nes teks keliauti per gyvenimą vienai
Į aureolės nušviestąją pusę.