Ir tai nutiko vieną vakarą

Ranka staiga užspaudė mano burną: „Tylėk, prašau tik tylėk.“ Balsas buvo sodrus, melodingas ir pilnas išgąsčio. Aš žinojau, kad turiu rėkti, priešintis, bet negalėjau net cyptelėti, pajudėti. Ledinės rankos buvo užspaudusios mano lūpas, suveržusios mano judesius. O aš stovėjau plačiai atmerktom akim. Žvelgiau į tamsą koridoriuje, bet nieko neregėjau. Jutau, kaip kažkas pradėjo lipti laiptais. Pastarasis lėtu žingsniu lipo aukštyn, pėdos atsitrenkdamos į pakopas dzingtelėdavo. Jutau, kaip šaltis sklido nuo šio žmogaus, o gal tiesiog padaro. Girdėjau, kaip jis slenka laiptais aukštyn. Jutau kaip jis priėjo prie manęs. Sustojo akimirksniui. Nuo jo sklido puvėsių kvapas. Stovėjau nejudėdama. Rankos vis dar lengvai spaudė mano burną ir liemenį. Traukė atsargiai nuo tos figūros tamsoje. Galiausiai išgirdau gilų atodūsį tarsi atslenkantį iš pačios žemės įsčių. Figūra vėl pajudėjo pirmyn. Vėl girdėjau, kaip į laiptus atsitrenkdami batai dzingtelėdavo. Galiausiai pajutau, kaip šiluma grįžta į mano pavargusį kūną. Kelios sekundės, minutės o gal valandos prabėgo, nebegirdėjau to įkyraus batų taukšėjimo. Pajutau, kaip ranka nuslydo mano žandu ir išnyko tamsoje. Ranka kuri laikė apglėbusi mano kūną nuslydo liemeniu ir išnyko tamsoje taipogi. Kelias akimirkas stovėjau nejudėdama. Tiesiog negalėjau pasisukti ir pamatyti, kas sugriebė mane. Kas išgelbėjo mane. Nes jaučiau, kad ta figūra tamsoje, tikrai nelinkėjo man nieko gero. Galiausiai kai jėgos grįžo – aš atsisukau. Už manęs buvo tik aklina siena. Nieko daugiau. Mano pečiai beveik rėmėsi į ją.