Pasaka apie jį

Jis buvo negeras, kando į ranką,
griovė mano kortų namelius,
o kortas paslėpdavo ir liepdavo
rasti visas, kitaip ir vėl man įkąs.

Taip ir ieškodavau aš jų per dienas,
ir vėl statydavau, kasdien vis dailesnį,
kasdien vis didesnį ir prabangesnį namelį.
Kortas atrasti darėsi vis lengviau,
kadangi taip namus sutvarkiau,
kad nebūtų kur jam kortų slėpti.

Viskas susiėjo į savo vadžias pamaniau,
bet aišku, kaip visada apsigavau.
Jis kortas išslapstęs, vieną sudegino,
liepė surasti, o aš neradau, negalėjau...

Pamačiau tada aš jo akis,
išsišiepė jis, parodė iltis,
prišoko ir kando į ranką,
aš surikau, balsą atradau,
dainuot išmokau, albumą išleidau,
pinigų gavau, kortas pirkau,
taip dar ilgai gyvenau.

Nepastebėjau, kaip jis nebekando į ranką,
nes iltys jau buvo iškritę,
nebegriovė namelių, nes mano drebančios rankos,
juos griovė pačios.

Taigi vakarais, mes susėsdavom kartu,
ir žiūrėdavom į namelių nuotraukas.

Jis buvo negeras, kando į ranką,
griovė mano kortų namelius...